Meilė be malonumo neišvengiamai „priveda” prie malonumo be meilės. (Liaudies išmintis)
Viskas pasaulyje tik atrodo labai sudėtinga, o tikrovėje yra net nepadoriai paprasta. Todėl niekas iš nuostabos neišsprogdins akių, jei supras, kad palaidas seksas egzistuoja ne tik ankštoje, šeima vadinamoje visuomenės ląstelėje, bet ir už jos ribų. Dar visai neseniai, kai Lietuva buvo apsaugota nuo pūdančios kapitalistinio pasaulio įtakos, viskas virė savo sultyse, ir palaidas seksas buvo labiau konspiruotas, nors ir tada kam reikėdavo, susirasdavo kur, kada ir su kuo. Dabar, kai ištvirkę Vakarai plačiai išskėtę savo riebaluotus pirštus pasičiupo mus į savo glėbį, viskas pasidarė daug atviriau ir, manau, paprasčiau. Yra legalūs striptizo barai, sekso „pričindalų” parduotuvės, spauda, nebijodama krikščionių partijos pasmerkimo, gali parodyti putlią motinišką krūtį, tik su atviru seksu kiek sunkiau, viskas išnuomotuose butuose, privačiose pirtyse, buitinėse vaizdajuostėse ir DVD. Bet kam to reikia, gali be jokių vizų ir kitokių asmens laisvės apribojimų riedėti giliau į Vakarus, kur viso to gero nors vežimu vežk. Bet užteks akis badyti visiems žinomomis tiesomis ir faktais, geriau pašnekėkime su vaikinu, kuris dirba Anglijoje, o į Lietuvą grįžta tik — mėnesiui ar porai — pašėlti. Pristatysime ji kaip Romą, nors jo vardas Viskis (juokauju).
— Sakyk, Romai, kodėl jau kelinti metai tu į Lietuvą grįžti tik pašėlti?
— Matai, Anglijoje prostitučių paslaugos gana brangios, o Lietuvoje viską gali gauti už gerus pietus „kaboke”.
— Nori pasakyti, kad Anglijoje mažai lietuvių?
— Nemažai, bet visos žino savo kainą. Anglijoje gali turėti paną, bet vieną pastovią, nes jei tik nukrypsi į šalį, ji tuojau sužinos. Londonas nors ir didmiestis, bet lietuviai apie lietuvius žino viską be jokių laikraščių ir televizijų. Todėl ten gyveni kaip sąmoningas šeimos žmogus, o Lietuvoje gali atsipūsti pagal pilną programą.
— Gerai pakalbėkime apie tą programą. Koks moterų kontingentas lengviausiai pasirašo po tavo pasiūlymu praleisti romantišką vakarą?
— O, čia nepralenkiamos trečią dešimtį perkopusios mergužėlės. Beveik visos jos jau turi savo šeimas, daugelis ir vyrus, kurie dažniausiai „krušasi” tam pačiam išsvajotam užsieny. Žodžiu, merginos, kurios seniai sugriovė savo pasakų rūmus ir šampane paskandino pasakų princą kartu su jo baltu žirgu. Tokios moterys paprastai žino, ko nori ir niekada nesiseilėja nuvalkiotais sentimentais kai ateina laikas išsiskirti.
— Taip, esant geležiniams argumentams, net „nesistoja” noras ginčytis. O dabar papasakok, nuo ko viskas prasideda?
— Na, čia reikėtų padėkoti interneto atradėjams. Prieš kelis metus šį puikų atradimą padariau ir aš, todėl dabar belieka konstatuoti faktą, kad kiekvieno apsilankymo metu pasiūla tik didėja. Labai palengvėjo naudojimasis svetainėmis, nes jos bendradarbiauja tarppusavyje, bet visa tai tik žiedeliai, faktas tas, kad pasėdėjus kelias valandas prie „kompo”, turiu daug malonesnio darbo likusiam mėnesiui.
— Vadinasi, šokiai, laiškai, pažinčių laikraščiai — jau istorija?
— Sakyčiau, tamsūs viduramžiai. Nors pasitaiko, kad „pakabinu” kokią vienišą svajotoją ir kavinėje.
— Gerai, gal galėtum viską konkretizuoti ir savo pergales nors apytikriai išreikšti sausais skaičiais?
— Nori paklausti, kiek merginų „padarau” per vieną apsilankymą Marytės žemėje?
— Būtent, kolega.
— Per mėnesį 2–5, viskas priklauso nuo to, kokios tai moterys. Kartais visam mėnesiui pakanka vienos, lieka dar ir kitam apsilankymui. O būna, kad kasdieną po naujieną.
— Žodžiu, prostitučių paslaugomis nesinaudoji?
— Velnias jas žino, ant kaktos juk neparašyta, prostitutė ji ar šiaip mėgėja.
— Na, supranti, aš ta prasme, kad už „babkes” panų neperki?
— Ne, tos kurios dirba per tarpininkus manęs nedomina, juk aš ne tarpininką „dulkinsiu”, o mergą, tai kam man jam mokėti.
— Manau, gana logiška. Na bet už dyką juk sąžinė neleidžia?
— Savaime suprantama, geras „kabokas”, vakarienė prie žvakučių…
— Tikiuosi ne hemorojinių?
— Na, kol kas dar ne.
— O jei viską paverstum pinigine išraiška?
— Labai slidus reikalas, bet į 200 limitą visuomet stengiuos „įsipaišyti”.
— Kaip išsprendi ploto problemą, išsinuomoji butą ar suki prabangesnę gūžtą viežbutyje.
— Ne, aš praktiškas, todėl specialiai šiam reikalui nusipirkau dviejų kambarių butelį, kuriame padarytas euroremontas, yra namų kinas ir visi kiti „pribambasai”.
— Lauko durys „železo”, langai — plastikas, kaimynų akiratį mažinantis, o tavo praplečiantis satelitinis „bliūdas” ir t. t., ir panašiai?
— Aha, būtent. Ir dar viena smulkmenėlė. Turi būti ratuotas, turėti nors vidutinio senumo penktą „bumsą”.
— Supratau, paveikslėlis pradeda ryškėti, todėl dar keli štrichai ir baigsime. Ar nesusimąstai, kad elgiesi nekrikščioniškai, be kalcio priedų savo tautiečių vyriškajai giminei augindamas ragus?
— Tiksliai žinau, kad ta vadinamoji vyriška tautiečių giminė tenai, užsienyje, taip pat į darbščiųjų rankų būrelius nevaikšto ir vienuolynuose giesmių negieda, jie „krušasi” ne ką mažiau nei aš čia, todėl tegul tai būna kiekvieno sąžinės ir noro reikalas. Aš nei vienos jėga į lovą nenusitempiu, o jei jos sąžinė rami, tai ir manoji miega giliu žiemos miegu.
— Okey, kaip sako ten, kur tuojau ruošiesi išvažiuoti, perduok linkėjimus linksmai plytas Anglijos žemėje dėliojantiems draugams, o kai atlėksi kitam pašėlimui, nesipurtyk, susitiksim. Kaip sakoma: „raktas po „bliūdu”, degtinė — kameroj”.
Faktai
Panagrinėjus nekorumpuotą internetinę apklausą paaiškėja pikantiškos smulkmenos, glaudžiai, netgi intymiai, susijusios su mūsų interviu.
Kaip vertinate vienos nakties nuotykį?
81 proc. atsakė teigiamai.
Kiek iš viso sekso partnerių turėjote gyvenime?
76 proc. — 2–20 ir daugiau.
Ar ilgą laiką užsienyje dirbantis vyras ar žmona gali būti ištikimi?
79 proc. atsakė neigiamai.
Ar pažįstate nors vieną moterį, kuri savo vyrui yra neištikima?
91 proc. atsakė teigiamai.
Komentuojant paskutinį klausimą norisi pastebėti, kad jis nieko nesako apie neištikimų moterų kiekį, nes daug žmonių gali žinoti vieną ir tą pačią neištikimą pilietę.
Trumpas galas (t. y. pabaiga)
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vien tik mano dvi pažįstamos merginos, pabuvusios Anglijoje, Lietuvoje išsiskyrė su savo vyrais ir vaikais (viena su 1, kita su 3), ištekėjo už kitų lietuvaičių, bet jau Albijone. O kiek užjūrio karalystėje gyvena princų ir princesių, „sumetusių šmutkes”, nė skaičiuoti neverta, nors vienas „bet” vis dėlto yra, nes beveik pusė iš jų turi oficialius sutuoktinius šioje „balos” pusėje.
Ir reziumuodamas visą monumentalų „spaudalą” pastebėsiu: didžiausia Lietuvos bėda ne neištikimybė, o tai, kad ta bėda ne viena!
