Kada tapsime karta be AIDS? Šį klausimą, gruodžio 1-ąją minėdami Pasaulinę AIDS dieną, užduoda tiek ŽIV infekuotieji, tiek šioje srityje dirbantys specialistai. Deja, pasak jų, Lietuvai iki šio tikslo dar reikia gerokai pasitempti.
Prieš 40 metų užsikrėsti ŽIV ir susirgti AIDS reiškė mirties nuosprendį. Pradėjus taikyti antiretrovirusinę terapiją (ART), ŽIV plitimą pavyko suvaldyti, per pastarąjį dešimtmetį mirčių nuo AIDS pasaulyje sumažėjo net 68 proc. Apie tai, ar greitai sulauksime tos dienos, kai AIDS taps tik istorija, kalbamės su ŽIV infekuota skaitmeninės rinkodaros specialiste Dalia Gra, ŽIV profilaktikos ir epidemiologinės priežiūros srities PSO konsultantu Giedriumi Likatavičiumi ir asociacijos „Demetra“ vadove Svetlana Kulšis.
Gyvena su ŽIV jau šešerius metus
Kai plačiai šypsodamasi Dalia Gra ištiesia ranką pasisveikinti ir prisipažįsta šešerius metus gyvenanti su ŽIV, galvoje sugriūva visi stereotipai apie ŽIV infekuotuosius. Dalia niekada nevartojo narkotikų, nebuvo įkalinta ir negyveno su grįžusiu iš įkalinimo vietos partneriu. Ji nedirbo sekso darbuotoja ir nedalyvavo audringuose chemsekso vakarėliuose. 32 metų inteligentiška, išsilavinusi, jokių žalingų įpročių neturinti paauglės mama – tokia pat, kaip dauguma mūsų.
„Man liūdna, kad prisipažinti, jog gyveni su ŽIV, Lietuvoje vis dar vertinama kaip itin drąsus poelgis, – sako Dalia. – Tarsi tai būtų kažkokia dėmė ar nuodėmė, kurią būtina laikyti paslaptyje. Noriu kalbėti apie tai, nes žinau, kad taip galiu padėti daugybei žmonių.“
Dalia baigė Tarptautinio verslo studijas Vilniaus universitete. Studijuodama spėjo ištekėti, pagimdyti dukrą ir išsiskirti. Po studijų išvyko į Londoną. Dalia neslepia, kad įsitvirtinti svetimoje šalyje buvo labai sudėtinga, nes visa sistema taip sukurta, kad dirbdamas prarandi socialinę paramą, o be jos sunku išsiversti. Dar labiau padėtis pasunkėjo, kai Dalia į Londoną atsivežė mažametę dukrą. „Būdavo tikrai juodų akimirkų. Prisimenu, kaip dukra paprašė obuoliuko, o aš neturėjau, už ką nupirkti. Kitam atrodytų smulkmena, bet man tai buvo savotiškas dugnas.“
Teigiamas ŽIV atsakymas atrodė klaida
Dalia neslepia – Londone jautėsi vieniša. „Jaunystė yra seksualiai aktyvus amžius, norisi turėti artimą žmogų. Natūralu, kad ir aš turėjau partnerių. Bet žiūrėjau į tai atsakingai. Kiekvieną vasarą grįžusi į Lietuvą atlikdavau testus dėl lytiškai plintančių ligų, – pasakoja moteris. – Tą lemtingą vasarą man buvo ką tik suėję 25-eri. Jau aštuonis mėnesius turėjau nuolatinį draugą anglą. Jaučiausi rami. Draugas atrodė patikimas, nepriklausė jokiai rizikos grupei.“
Sužinojusi, kad ŽIV testas teigiamas, Dalia nepatikėjo. „Klaida. Negali būti, – mano reakcija į tai turbūt buvo panaši į daugumos, – prisimena ji. – Užsakiau patvirtinantį testą. Jo rezultatų laukiau ilgai.“ Antras tyrimas diagnozę patvirtino. „Pirmoji į galvą šovusi mintis: „Tai čia ką? Jau viskas? Gyvenimas baigtas?“ Sunku tai įsivaizduoti, kai esi tokia jauna, turi mažą dukrą, – pasakoja moteris. – Pirmiausia pranešiau savo vaikinui. Jo ŽIV testas irgi buvo teigiamas. Supratau, kad užsikrėčiau nuo jo, nes per tuos metus kitų santykių neturėjau. Tada puoliau skambinti visiems turėtiems partneriams – net ir tiems, su kuriais bendravau gerokai iki diagnozės. Jaučiau didelę atsakomybę – juk tie žmonės galėjo užkrėsti kitus, o šie – dar kitus.“
Mirties nuosprendis tapo naujo gyvenimo pradžia
Ištisus pusantrų metų Dalia gyveno su mintimi, kad netrukus mirs. „Jaučiausi visiškai sulūžusi. Kiekvieną dieną vaikščiojau galvodama apie mirtį. Apėmė visiška apatija, nuolat verkiau, Žinojau, kad yra kažkoks gydymas, bet netikėjau, kad jis gali padėti. Prieš akis stovėjo Freddie Mercury ir jo tragiška istorija. Buvau įsitikinusi, kad ir manęs laukia tas pats, – juodžiausią savo gyvenimo etapą prisimena Dalia. – Ėmiau galvoti apie tai, ką daro žmonės mirties akivaizdoje. Supratau, kad turiu spėti padaryti viską, kam iki šiol nesiryžau.“
Vedina šių minčių, Dalia užsirašė į seminarą, kurį vedė vienas iš elektroninės komercijos platformų kūrėjų. Pažintis virto kūrybine ir verslo partneryste. „Tai buvo mano šuolis į kitokią gyvenimo kokybę. Pagaliau dariau tai, kas man buvo įdomu. Grįžus į šias darbines vėžes, sugrįžo ambicijos, su kuriomis atvažiavau į šią šalį.“
Būtent šiam žmogui Dalia yra dėkinga už paskatinimą gydytis. Kai ji kreipėsi į gydytoją, viremija (viruso kiekis kraujyje) jau buvo pasiekusi kritinę ribą. „Anglijoje viskas labai gerai apgalvota, – sako Dalia. – Iškart skiriamas gydymas, pasiūloma psichologinė pagalba. Gydytojas paskambina, paklausia, kaip laikaisi, primena, kokius tyrimus reikia atlikti.“
Kiekvienas galime užsikrėsti
Gydymas antiretrovirusiniais vaistais (ARV) buvo veiksmingas. Jį Dalia tęsia ir grįžusi į Lietuvą. Nors nejaučia jokių ŽIV simptomų ir viruso kiekis kraujyje neaptinkamas, nuolat testuojasi. Dalia džiaugiasi gyvenanti tokį gyvenimą, kokio visada norėjo. Su Londone atrastu savo verslo partneriu kuria naujus projektus skaitmeninės rinkodaros srityje, augina dukrą, savanoriauja asociacijoje „Demetra“. „Kai pati atsistojau ant kojų, pirma mintis buvo, kad privalau apie tai kalbėti. Žmonės nesisaugo, nors užsikrėsti galime kiekvienas. Net jei turi vieną pastovų partnerį, negali būti tikras, kad jis iki tavęs neturėjo rizikingų kontaktų ar nenuklydo kur nors kartelį į šoną.“
Dalia drąsiai prisipažįsta gyvenanti su ŽIV. Sako, kad retai sulaukia neigiamų reakcijų. Tai neišgąsdino ir jos partnerio. Bet kartais sutinka žmonių, kurie vengia savo antrosioms pusėms prisipažinti, nes bijo būti palikti. Arba, bijodami užkrėsti, renkasi vienatvę, atsitveria nuo viso pasaulio. „Londone to nejutau, bet Lietuvoje dar yra didelė stigma. Net kai kurie gydytojai nemato skirtumo tarp ŽIV ir AIDS. Vienas labai keistai reagavo, kai į dukros kraujo tyrimus paprašiau įtraukti tyrimą dėl ŽIV. Vis dar įsivaizduojama, kad užsikrėsti juo gali tik visokios marginalinės grupės. Tarkim, iš artimo žmogaus esu sulaukusi replikos, kad gal buvau sekso darbuotoja. Kiti bijo paduoti ranką arba paprašo, kad naudočiau atskirą puodelį kavai. Ne visi, net ir išsilavinę, žmonės žino, kad ŽIV buitiniu keliu neužsikrečiama, o gydantis ARV – neužsikrečiama ir per lytinius santykius. Džiaugiuosi, kad mane supa šiuo klausimu išprusę ir palaikantys žmonės. O kiti… Turbūt ir jų negali smerkti? Juk ir pati, būdama pakankamai išsilavinusi ir protinga, pragyvenau pusantrų metų tarsi su akidangčiais, neieškodama pagalbos ir ja netikėdama. Bet, matyt, turėjau tą patirti ir iš to pakilti, kad dabar padėčiau pabusti kitiems.“
Kada pasaulyje bus įveikta ŽIV ir AIDS epidemija?
Giedrius Likatavičius, ŽIV profilaktikos ir epidemiologinės priežiūros srities PSO konsultantas:
„Nuo tada, kai gydant ŽIV pradėtas taikyti veiksmingas ARV gydymas, atsirado viltis, kad ši epidemija bus pagaliau įveikta. Jungtinių Tautų AIDS programa (angl. UNAIDS) iškėlė tikslus, ŽIV/AIDS įveikti iki 2030 m. Tam reikia, kad iki 2025-ųjų metų 95 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų žinotų apie savo užsikrėtimą, 95 proc. jų gautų ART gydymą, ir 95 proc. besigydančiųjų viruso aktyvumas būtų nuslopintas. Kai kurios šalys (Botsvana, Ruanda, Zimbabvė ir kt.) jau pasiekė 95–95–95 tikslus, apie 16 kitų šalių yra arti tikslo. Pasaulyje šie skaičiai yra 86-76-71, Lietuvoje 87-41-39.
Nors pasaulyje naujų ŽIV atvejų skaičius per pastaruosius 12 metų sumažėjo perpus, Rytų Europos regione jis vis dar auga, o Lietuvoje situacija – viena prasčiausių ES. Krenta į akis tai, kad daugiau nei pusė infekuotų ŽIV negauna gydymo. Viena iš priežasčių – ŽIV mūsų regione intensyviausiai plinta tarp rizikos grupių, daugiau nei pusė registruotų asmenų užsikrėtė per švirkščiamuosius narkotikus (ŠNV). Paprastai tokie asmenys turi ir kitų ne tik sveikatos bet ir socialinių, teisinių problemų, jiems pasiekti būtinos specialios pagalbos programos, kurių Lietuvoje, deja, beveik nėra. Be to, pas mus vis dar didelė ŽIV/AIDS stigma ir diskriminacija, ribotos galimybės išsitirti dėl ŽIV, labai ribotos profilaktinės programos, jos iš esmės taikomos tik ŠNV.“
Kokia šiuo metu yra ŽIV ir AIDS situacija Lietuvoje?
Svetlana Kulšis, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė:
„Džiugina, kad per pastaruosius 5 metus Lietuvoje įvyko keletas teigiamų pokyčių. Svarbiausias jų – nuo 2018 m. gydymas ART tapo nemokamas visiems ir skiriamas iškart, nustačius ŽIV. Jei gydymas pradedamas laiku, žmogus nepasiekia AIDS stadijos ir gali gyventi visavertį gyvenimą, be rizikos užkrėsti kitus. Pasiteisino bendradarbiavimas su Visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija ir Santaros klinikų Infekcinių ligų centru, sukurtas „žaliasis koridorius“, leidžiantis pacientą, kuriam patvirtintas ŽIV, iškart nukreipti gydytis. Gydytojai infektologai priima be šeimos gydytojo siuntimo, apmokama pirminė konsultacija. Nors teigiamų pokyčių yra, bet to neužtenka. Manau, esminė problema – vis dar egzistuojanti stigma. Dažnas prisipažįsta, kad bijo atskleisti diagnozę artimiesiems, partneriui, darbdaviui, nes bijo prarasti santykius, darbą, susiduriama su neigiamu visuomenės požiūriu. Liūdna, bet nemaža dalis žmonių, sužinoję ŽIV teigiamo testo rezultatą, nesikreipia dėl patvirtinančio tyrimo ir gydymo. Vienas iš didžiausių iššūkių šiuo metu – pasiekti tuos žmones, suteikti reikalingą informaciją, psichosocialinę pagalbą, paramą bei paskatinti juos gydytis ir tokiu būdu užkirsti kelią ŽIV plitimui. Tikiuosi, kad mums pavyks, ir iki 2030-ųjų metų tapsime karta be AIDS.“