REXSAN

Ar kovai su smurtu būtinos direktyvos?

Praėjusią savaitę Vyriausybė skubotai pritarė Europos Tarybos Konvencijai „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo“. Vis nepriprantu prie Lietuvos politinio elito įpročio, kilus diskusijoms, visuomenei ne bandyti kantriai ir atsakingai plėtoti diskusiją, leidžiant išsisakyti kuo daugiau žmonių, suinteresuotų grupių, ieškant socialinės santarvės, tirpdant abejones, bet veikiau kirsti iš peties, primetant sprendimą, po kurio viešoji erdvė dūzgia kaip suirzęs bičių spiečius.

Vadovaujamasi paprasta logika: patriukšmaus ir nustos, nes netrukus dėmesys bus nukreiptas į kurią nors kitą problemą. Esą taip buvo ne kartą ir ne du. Valdžia Lietuvoje nemėgsta tartis su piliečiais, nes, kaip sakė vienas buvusios Vyriausybės ministras, – tai vargina. Valdžios keičiasi, bet įsitikinimas, kad politikai vadovauja, o ne tarnauja visuomenei išlieka. Deja, už tai mokame labai didelę kainą – socialinio kapitalo (įdarbinto pasitikėjimo) ištekliai visuomenės viduje beveik visiškai išsekę, ir mums telieka gūžčioti pečiais, kaip kilnūs Sąjūdžio idealai išsigimė į politinių gaujų kovą, kurią šiandien stebime.

Kaip rašo šių laikų Lietuvos oficiozas DELFI, perėmęs retoriką iš sovietmečio „Tiesos“ – Vyriausybė nepabūgo vyskupų. Drąsi Vyriausybė, ką bepridursi. Tačiau neturėtume kuklintis ir reikėtų rašyti tiksliau – Vyriausybė nebijo savo piliečių.

Tiesa, ta Vyriausybės, kovojančios prieš savo piliečius, drąsa kiek keistoka, nes, panašu, jog ji kyla iš sunkiai suvokiamos šeimos baimės. Būtent šeima suvokiama ne tik kaip pagrindinis prievartos šaltinis, bet ir kaip prietarų bastionas, kurį reikia kartą ir visiems laikams sugriauti, ir tada jau atsivers neribotos socialinės inžinerijos ir „naujojo žmogaus“ – tobulo vartotojo kūrimo galimybės.

Smurto problema

Ne veltui sakoma, kad neretai paprasčiau kovoti argumentų kovą su kitaminčiais nei gintis nuo „saviškių“ išminties perlų. Per pastarąsias savaites buvo galima išgirsti daug absurdiškų kovotojų prieš minėtą Konvenciją teiginių. Akivaizdu, kad nemaža dalis tų kovotojų pačios Konvencijos teksto nė akyse nėra matę, ir tai jų nelabai jaudina. Jie vadovaujasi logika – „priešas puola“ ir esą reikia gintis visokiomis priemonėmis.

Pavyzdžiui, teko girdėti nuoširdų, bet niekuo nepagrįstą šūkį, kad, priėmus Konvenciją, visiškai sunaikinama šeima. Dėkui Dievui, jokios Konvencijos (ne tik ši) negali sunaikinti šeimos.

Kitas populiarus šūkis – Lietuvoje smurtas prieš moteris ir vaikus neegzistuoja. Na, o jei kas nors kur nors ką nors muša, tai tik iš meilės. Blogiausia tai, kad Konvencijos entuziastai, pasigavę tokį absurdišką šūkį, sugebėjo sukonstruoti klaidingą alternatyvą: ar mes už, ar prieš smurtą?

Tačiau tai, kad Konvencija kritikuotina ne visada pagrįstai ir argumentuotai, nereiškia, kad ji tobula ir nekritikuotina.

Konvencija kelia abejonių ne dėl savo pagrindinio tikslo – „apsaugoti moteris nuo visų smurto formų ir užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje“. Smurtas yra pavojinga socialinė liga, vis labiau žalojanti mūsų visuomenę. Taip pat Konvencijoje labai taikliai smurtas susiejamas ne tik su fizine agresija, bet su nepagarba žmogaus orumui apskritai.

Tai, kas atrodo keista ir įtartina, – ar siūlomas vaistas iš tiesų sukurtas siekiant sustabdyti smurtą, ar tai veikiau dar vienas smūgis šeimos institucijai, paskelbiant ją smurto viruso priežastimi?

Labai svarbu kelti klausimą: kodėl smurtas tarpsta, nepaisant to, kad bent jau Vakarų civilizacija deklaracijų lygmeniu jį yra daugybę kartų pasmerkusi? Kodėl šiuolaikinis sekuliarizuotas žmogus, pabaigęs valstybės sukonstruotą švietimo sistemą, neatsikrato polinkio smurtauti?

Čia galimi įvairūs atsakymai. Pavyzdžiui, jog vartotojiškos logikos įsigalėjimas visose gyvenimo srityse tirpdo pagarbą žmogaus orumui, o religinės tradicijos, nuo kurių mus taip stengiasi „išlaisvinti“ sekuliarizacija, tarnavo ir kaip svarbi bendruomeniškumo bei pagarbos kitam puoselėjimo mokykla.

Tačiau šis atsakymas Konvencijos autoriams nepriimtinas. Jie apsisprendžia priešingai, kad religinė tradicija ir šeimos aplinka yra dirva, kurioje įsišaknija smurtas prieš moteris, todėl labai svarbu galutinai iš jos „išsilaisvinti“.

Šeima ir valstybė

Konvencijoje surašyta daug svarbių dalykų, tačiau pati idėja pabrėžti, jog šeima yra smurtui prieš moteris palankiausia erdvė, mano įsitikinimu, yra tas didelis šaukštas deguto, kuris viską sugadina.

Natūralu, kad įtarimą pradeda kelti ir aptakios frazės apie būtinybę kovoti su religinių ar kultūrinių tradicijų prietarais. Spėju, jog Konvencijos autoriai turėjo galvoje ne krikščioniškojo pašvęstojo gyvenimo specifiką, tačiau nėra jokių garantijų, kad, taikant Konvenciją, visi moters ir vyro religinių vaidmenų skirtumai gali būti traktuojami kaip smurtas lytiniu aspektu.

Kitas dalykas – Konvencija įpareigoja ją ratifikavusias valstybes kryptingai auklėti vaikus. Štai čia aštriausiai iškyla klausimas dėl valstybės ir šeimos kompetencijų pasidalijimo. Lietuvos Konstitucija suteikia tėvams teisę auklėti vaikus, perteikiant jiems savo vertybes. Ar ši teisė bus gerbiama, taikant Konvenciją? Galima numatyti prieštaraujantį klausimą: ar neturėtume kištis, jei šeima moko vaiką smurtauti? Panašių klausimų pastarosiomis savaitėmis būta daug. Jie kiek stebina, nes remiasi prielaida, kad tėvai sąmoningai nori vaikams blogo ar svajoja iš jų padaryti smurtautojus, tačiau dabar „naujoji tobula mama“ – švietimo sistema – juos apsaugos.

Neabejoju, kad šeimoms reikia ne tik materialinės, bet ir psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos. Būti tėvais – labai didelė atsakomybė ir menas, kurio tenka mokytis visą gyvenimą. Svarbu padėti tėvams emociškai bręsti ir spręsti santykių problemas šeimoje. Tačiau tokia pagalba visai kas kita nei tėvų funkcijos suvalstybinimas. Beje, kartą jau jį išgyvenome – sovietmečiu. Drįstu teigti, kad šiandien nemaža dalis smurto – tai šio suvalstybinimo padariniai.

Biologinė ir socialinė lytis

Kiekvienas mes gimstame turėdami tam tikrą biologinę lytį. Tiesa, įvairiais laikotarpiais ir skirtingose kultūrose būti moterimi ar vyru turėjo savitą prasmę, ir galima kalbėti apie skirtingas socialinės lyties sampratas.

Man asmeniškai kiek keista, jog šiandien nemaža dalis krikščioniškų organizacijų, veikiančių šeimos srityje, tiesiog bijo visokių kalbų apie socialinį lytiškumo aspektą. Vyriškumo ir moteriškumo socialiniai modeliai nuolat keičiasi, ir tai normalu.

Kita vertus, nederėtų painioti kalbėjimo apie socialinį lytiškumo aspektą, su genderizmo ideologijos konstruktu „socialine lytimi“, kai ignoruojama bet kokia biologinė duotybė, o lytiškumas tampa išskirtinai socialiniu konstruktu. Genderizmo nuostata pavojinga tuo, kad ji, užuot atpažinusi poreikius, įsiklausiusi į save, primeta poreikių konstravimo ideologiją.

Tiesa, mane kiek nustebino, jog Konvencijos kritikams tiek užkliuvo „socialinės lyties“ sąvokos vartojimas. Pastaroji apibrėžiama, kaip „socialiai sukonstruotas vaidmuo, elgesys, veikla ir savybės, kurias tam tikra visuomenė priskiria moterims arba vyrams“. Mano galva, normalus apibrėžimas – tiesa, iškrentantis iš viso Konvencijos teksto, ir nelabai aišku, kodėl tokiu atveju nėra pateikiamas „biologinės lyties“ apibrėžimas. Nuo genderizmo ideologijos šį „socialinės lyties“ apibrėžimą skiria neutralus žodis „priskiria“. Genderistui labiau būtų priimtinas „primeta“. Skirtumas esminis.

Dar apie Konvenciją

Labai gaila, kad skubotas ir emocionalus Konvencijos aptarimas apsiriboja dokumento pradžia. Nebuvo atkreiptas dėmesys į dar kelis svarbius Konvencijos straipsnius. Pavyzdžiui, 39 straipsnyje griežtai smerkiama priverstinė sterilizacija ir priverstinis nėštumo nutraukimas. Tai visiškai atitinka krikščionišką pasaulėžiūrą. Beje, įdomu, kaip apibrėžiamas priverstinis nėštumo nutraukimas – kai nėštumas nutraukiamas moters neinformuojant ir be jos išankstinio sutikimo.

Kyla natūralus klausimas – o kai nėštumas nutraukiamas moters neinformuojant apie visus psichologinius, fizinius ir dvasinius padarinius jos sveikatai? Šiandien abortų gynėjai tvirtina, kad gina apsisprendimo laisvę, tačiau laisvam apsisprendimui būtina informacija apie padarinius. Deja, labai dažnai gydytojai ir pro-choice organizacijos paprasčiausiai apgaudinėja moteris, teigdamos, kad abortas – tai menkniekis. Ar Konvencija įpareigoja su tokiu melu kovoti?

Dar vienas svarbus Konvencijos straipsnis – seksualinis priekabiavimas. „Šalys imasi reikiamų teisinių ar kitokių priemonių, siekdamos užtikrinti, kad bet kokiam nepageidaujamam žodiniam, nežodiniam ar fiziniam seksualiniam elgesiui, siekiant pakenkti žmogaus orumui, ypač sukuriant bauginančias, priešiškas, menkinančias, žeminančias ar įžeidžiančias aplinkas, būtų taikoma baudžiamosios ar kitos teisinės sankcijos.“ Ar tai reiškia, kad ši Konvencija įpareigoja griežtai kovoti prieš didžiąją dalį reklamos, kurioje moteris traktuojamas kaip seksualinis objektas? Ar tai reiškia, kad už TV laidų, kino filmų, pritvinkusių sekso ir smurto, demonstravimą bus taikomos teisinės priemonės? O gal išmanieji Konvencijos taikytojai ir toliau manys, kad didžiausias moters orumo pažeidimas – apsisprendimas pašvęstajam gyvenimui ar kryželis ant kaklo?

Ar reikalinga Konvencija?

Jei su smurtu prieš moteris ir vaikus būtų neįmanoma kitaip kovoti, tik priėmus tokią Konvenciją, sakyčiau, kad ji reikalinga. Tačiau visas svarbiausias Konvencijos rekomendacijas galima įgyvendinti ir neprisiėmus įsipareigojimų dėl abejones keliančių jos dalių. Negi tam, kad kovotų su smurtu, politikams reikia direktyvų „iš aukščiau“?

Vyriausybės nariai suskubo pareikšti, kad Konvencijos priėmimas būtų ženklas kitoms ES valstybėms, jog Lietuvai rūpi smurto prieš moteris problema. O gal verčiau galvokime ne apie įvaizdžio kūrimą, bet apie realias realių moterų problemas? O gal padarykime įspūdį kitoms ES valstybėms ne kaip direktyvų ratifikavimo čempionai, bet kaip mąstanti ir diskutuojanti tauta, kuri sugeba atrasti savus veiksmingus receptus?

Vyriausybė jau apsisprendė. Dabar telieka apsispręsti Seimui. Noriu tikėti, kad parlamentarai turės daugiau drąsos įsiklausyti į įvairias nuomones ir galvos ne tik apie įvaizdį, bet ir apie savo atsakomybę visuomenei.

Kad ir kaip apsispręstų Seimas, akivaizdu, jog atėjo laikas itin svarbiai diskusijai apie valstybės ir šeimos santykius bei kompetencijų ribas. Tai rodo ne tik ši Konvencija, bet ir susipriešinimas dėl gimdymo namuose, dėl vaikų mokymo namuose etc.

TAIP PAT SKAITYKITE