Mielieji skaitytojai! Keturias savaites keturiuose straipsniuose, padedama gyd. Ritos Kabašinskienės, pasakojau apie keturis žmones ištikusią pragarmę. Keturi gyvenimai, panašūs į degintinę auką. Kodėl gi tik keturi? Juk išėjimo vartai pradės tyliai vertis prieš kiekvieną iš mūsų. Ir visiems atrodys: tokia prakeiktis ištiko tik mane… Kaip čia neprisiminsi: „Neklausk kam skambina varpai, jie skambina vienam iš mūsų“. Ateis diena, kai senatvė ar liga padarys mane ir Tave, mielas skaitytojau, atkarius aplinkiniams, o mes vis vien ginsime nuo savęs mintis apie saulėlaidą.
Ak, kokie patrauklūs mažyliai, kaip lengva apeigauti vaikams! Tatai gi. Visai kitas dalykas nuodvasa, gaišena, nuo kurio sklinda blogas kvapas, reikia keisti sauskelnes, šlapimo maišelius, prausti jį, valgydinti ir klausytis poringių apie krūsnį jo ligų. Irzlus ar suspaustas baimės gniaužtų, reiklus, viskuo nepatenkintas ar beviltiškai žiūrintis į lubas ir tylintis, o gal be perstojo virkaujantis… Šiame gyvenimo tiglyje esame pervirinami visi ir galop tampame vienodi – išlakus politikas, mokslo vyras, apgailėtinas prieplaika, atidus sąžinės klausytojas, pasiaukojantysis, iškilus humanistas ir vos užgimęs kūdikis. Nepatrauklūs! Kadaise mylimi, o dabar… Dabar taip sunku juos globoti ir slaugyti, ak!.. Ne, ne, nesiguoskite, kad jus karšins ir išlydės į Anapus vaikai ar viską sutvarkys didelė banko sąskaita. Nejuokinkite Dievo, juk niekas nežino savo ateities. Tokios tai tokelės.
Pamirštame Dievo „konstituciją“ – Dekalogą ir karčius to užmaršumo vaisius skiname, springstame jais. O kaip nespringsi?.. Bet gal tų vaisių mums nereikia ir geriau būtų regresas t. y. sugrįžimas prie aiškaus, neįmantraus mokymo, kurį užrašė Kristaus mokiniai? Gal mums nė nereikia painių filosofijų, kurias ne kiekvienam suprasti, neverta gilintis į visokius spinozas ar net buberius, o tiesiog skaityti evangelijas ir bandyti gyventi tik pagal jas?
Visa ši introdukcija buvo reikalinga tam, kad galiausiai pasakyčiau, jog mačiau tokius žmones Kauno katalikiškoje slaugos ligoninėje. Jie myli tuos „nepatrauklius“, dejuojančius, kenčiančius ir mirštančius žmones, o ne garsius sportininkus, blondpupytes, įvairius politinius gyvūnus ar šiaip įžymybes. Kiek meilės, gerumo ir kantrybės turi tos moterys, vartančios nebepajudančius vyrus, maudančios bejėges moteris, komoje gulinčius jaunus žmones! Mačiau tai savo akimis ir ne sykį. Kryžiai, šventi paveikslai ten kabo ne šiaip sau. Toms moterims sunku fiziškai, nelengva ir psichologiškai kasdien matyti tik kančią, mirtį.
Kiek jos uždirba ir kiek jų? Tai jokia paslaptis. Gydytojų suskaičiuosime septynis. Keturi dirba pusės etato krūviu už 1 000 Lt „į rankas“, trys 1/8 etato krūviu už 250 Lt per mėnesį. Darbas sunkus, o valandų niekas neskaičiuoja. Slaugytojų yra 12, bet visu krūviu dirba tik keturios, kitos – puse etato. Slaugytojų padėjėjų daugiau – jų net 19 (auksinės moterys!). Šios visos dirba visu krūviu už 1 200 Lt per mėnesį. Pagalbinis personalas (virtuvė, skalbykla, valytojos ir pan.) teuždirba minimalią algą. Taigi, žmonių lyg daug, bet per mažai. Aišku, kas norės pasinerti į kančios upę ir dar už vargingą atlygį? Tik tas, kas myli. Nepostringaujantis, kur reikia ir nereikia apie Jėzų ir ne apsimetantis teisiuoju, o tiesiog darantis meilės darbus.
Mes visi žavimės Motinos Teresės darbais, bet juk čia pat, šalia mūsų, Kauno Petrašiūnuose aš matau žmones, darančius tą patį! Pasauliečius, ne vienuolius. Jie vienodai priima pas save benamį ir profesorių. Myli visus ir aukojasi, nes toks darbas už simbolinį atlyginimą yra auka. Sunkus visomis prasmėmis. Bet Dievas jį laimina. Mes, tėvynainiai, nesugebame (tiesą sakant, nenorime, nes galvojame: „Manęs slaugyti dar (!) nereikia“) aprūpinti tos ligoninės, nors valstybės finansavimo nepakanka. Aukoja, remia, padeda kiti: vokiečiai, belgai, olandai, kas tik nori.
Dabar toji ligoninė puikiai sutvarkyta. Įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, tad jokio blogo kvapo čia nėra. Palėpėje įrengtos buitinės patalpos, dušinė personalui. Yra dvasinės slaugos kabinetas, nakvynės kambarys ligonių artimiesiems, salytė studentams, savanoriams ir personalo susirinkimams. Iš ES fondų lėšų nupirktos labai brangios lovos, priešpraguliniai čiužiniai, du mobilūs keltuvai, mobili vonia, dezinfekcinės lempos, sumontuoti trys stacionarūs keltuvai. O kur dar smulkus inventorius (autoklavai, kvėpavimo palaikymo aparatai, automatiniai basonų plautuvai ir t. t.)! Porą puikių specialiųjų vonių ir kitokio slaugos inventoriaus padovanojo vėlgi užsieniečiai…
O lietuviai? Pagal išgales pinigų skiria VŠĮ „Laimės buveinė“ ir trys fiziniai asmenys: Darius Bernotas, Dalia Railaitė ir Lukas Narmontas. Nežinau, kas jie, bet nuoširdžiai dėkoju jiems! Kas sakė, kad Lietuvoje nėra gerų žmonių? Po mano straipsnio „Artumoje“ aukojo daug kas. Aukas, paramą nešė toli gražu ne turtuoliai. Už tuos pinigus buvo padaryta daug darbų ligonių patogumui. Tačiau dar labai daug ko reikia. Iki šiol vargstama su skalbykla, nesustodamos dirba kelios senutės buitinės skalbyklės. Čiaudi, trūkčioja, genda, lūžta. Tad kur mūsų turtingos įmonės ir milijonieriai? Aū – ū – ū…Gal kas išgirstumėte?
Keista vieta toji ligoninė. Joje tarsi turėtų būti tik kančia, beviltiškumas, mirtis, o yra meilė, atsidavimas ir gerumas. Manęs kartais klausia: „Ar tau ten nebūna slogu?“ Negaliu atsistebėti tokiu klausimu. Aš ten nuvažiavusi puikiai jaučiuosi dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad Lietuvoje pagaliau atsirado tai, kas humaniška ir „turi formatą“. Antroji – kasdien joje sklindantis gėris, neapsimestinė atjauta. Ten gyvena ne tik skulptūriniai ir vitražiniai angelai. Jie iš tikro sklando tarp tų sienų.
