Jau įprastome, kad maisto parduotuvėse kasininkės su mumis sveikinasi ir linki geros dienos. Vis daugiau atsiranda kavinių, kur padavėjas paklausia, ar buvo skanu. Kai kuriose picerijose vėlyviems lankytojams, sėdintiems prie lauko staliukų, duoda apsikloti šiltus pledus. Bankai ir ryšių bendrovės prisimena savo ištikimus klientus ir sveikina juos gimtadienių progomis… Ar dėl tokio dėmesio patikite, kad esate mylimi, prisimenami, kad jumis rūpinasi?
Norime žaisti
Neskubėkime sakyti, kad visa tai – tik komercija. Taip, tai komercija, tačiau ne tik. Jei reiškinio prasmė – sukeliamas efektas, tai sutikite: toks dėmesys malonus. Anksčiau kasininkės, padavėjai, įstaigų tarnautojai anksčiau klientams buvo šalti ir šiurkštūs, o dabar komercinės struktūros demonstruoja jiems pagarbą ir dėmesį. Rezultatas – malonesnė kliento savijauta. Vadinasi, tokio elgesio prasmė yra ne tik pinigai, bet ir tai, kad žmogus jaučiasi gerai. Klientas paslaugų sferoje pasidarė vertybė, nes paslaugų tiekėjų daug, o nuo klientų priklauso pelnas. Tai gana įdomus reiškinys. Pagalvokite: pelną duoda ne piniginė investicija, kaip įprasta tradiciniame versle, o psichologinė. Visai kaip tarpasmeniniai santykiai.
Tarpasmeninių santykių lyg ir nederėtų lyginti su komercija, tačiau atkreikime dėmesį į kelis faktus:
Mandagiai elgdamiesi su žmogumi neretai sulaukiame mandagaus atsakymo;
Elgdamiesi priešiškai ar priekabiai neretai sulaukiame priešiškumo;
Jei jūs padėjote draugui nelaimėje, tai didelė tikimybė, kad ir jis jums.padės;
Aistringai įsimylėję žmogų galime ir jam pažadinti tokią pat aistrą.
Žmogus turi emocinę atmintį, ir geriau atsimena ne tai, ką jam sakė įstaigoje, o kaip jis ten jautėsi.
Taigi žmonių santykiams irgi galioja emocinis balansas. Ir tai, ką investuoji, irgi duoda pelną.
Žinoma, nesunku prisiminti išimtis. Jūs jam „taip”, o jis jums – „ne”. Tačiau vis dėlto posakyje „kaip šauksi, taip ir atsilieps” yra daugiau tiesos, nei atrodo. Visų peiktas ir manipuliacijoms kaltintas Deilas Karnegis užčiuopė svarbią mūsų bendravimo tiesą. Teigiamo kaukių efekto nebūtų, jei mandagumas ir meilumas būtų tik kaukės. Niekas nesijaustų gerai, žinodamas, kad jį vedžioja už nosies. Tačiau tas ir įdomu, kad žinome, jog mus vedžioja, o vis tiek malonu! Mūsų pasąmonė sugeba išgauti ir informaciją apie tai, kad mums tik norima įsiteikti, bet emociniams centrams tai tarsi ir nesvarbu. Bet jei mums atrodo, kad mūsų kaukė turi veikti nepriekaištingai, tai labai klystame. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių atvirumo ir noro „pažaisti kaukėmis”.
Kas yra kaukė?
Kaukė – tai elgesys, padedantis prisitaikyti situacijoje, kurioje neįmanoma bendrauti atvirai, t. y. nuoširdžiai. Kaukė riboja mūsų saviraišką, tačiau daro bendravimą saugesnį. Kaukė nėra absoliuti – dažnai tai, kas slypi po ja, išduoda kūno kalba, akių išraiška, arba tiesiog mūsų intuicija. Iš pradžių labai maži vaikai dar skiria atvirą bendravimą nuo kaukės ir bandančius ją užsidėti greit demaskuoja. Darželinio amžiaus vaikai išmoksta „gražiai elgtis”, bet tik viešose vietose. Pradinėse klasėse itin prisitaikę vaikai išmoksta mandagumo kaukių bendraudami su mokytojais, o kai kada – kai tėvai griežti ir reiklūs – ir su tėvais. Paaugliai neretai kategoriškai nusiplėšia kaukes mokykloje ir šeimoje (tėvai tai vadina „suįžūlėjimu”), bet išmoksta dėvėti kaukes būdami tarp bendraamžių. Taip atsiranda:
• nekaltų merginų, vaidinančios sekso simbolius;
• drovių jaunuolių, demonstruojančių savo narsą;
• savo žinias labai demonstruojančių paviršutiniškų „filosofų”, „rytų kovos menų meistrų”, „satanistų”, „egzistencialistų” ir t. t.;
• neturtingų „krutų bičų” su skolintomis brangiomis mašinomis ir tėvų kredito kortelėmis…
Bręsdami jaunuoliai arba išmoksta dėvėti kaukes daugelyje vietų, išskyrus artimų bičiulių draugiją, arba… susikuria naują kaukę – „laisvo ir nepriklausomo menininko, neigiančio kaukes. „Aš neturiu kaukės” – tai irgi gali būti kaukė!
Tačiau kaukės yra nepamainoma priemonė norint būti uždaram, neprisileisti žmonių. Mums reikalinga asmeninė erdvė, ir kai kuriems žmonėms jos ribos ypač plačios. Įkyrūs neprašyti svečiai kelionėse, gatvėje (paauglystėje – tėvai) verčia mus dėvėti įvairias gynybines kaukes : „aš tavęs negirdžiu”, „nesuprantu tavo kalbos”, „aš tavęs nepastebiu”.
Malonus kaukinis bendravimas – flirtas, koketavimas, asistavimas. Atvirumas atvirumu, tačiau vyrams moteriškesnės atrodo moterys, mokančios žaisti.
Be kaukės
Stiprus žmogus staiga pravirko…. Tik nemanykime atvirkščiai – silpnumas irgi gali būti kaukė. Tuomet kaukės nebuvimą rodytų stiprybė. Taigi žmogus tampa atviras, kai elgiasi ne taip, kaip mes logiškai iš jo tikimės. Jis tampa spontaniškas, t. y. reaguoja įvairiomis emocijomis, kalba įvairius dalykus, kurie ateina jam į galvą, nepamiršdamas nei savo silpnumo, nei stiprybės, nei tavęs – pašnekovo. Neretai pirmas atvirumo ženklas būna pyktis, kurį iki tol labai mandagus žmogus rėžia tau tiesiai į akis. O štai agresyvumo kaukę dėvinčiam žmogui atvirumo ženklas gali būti meilė ir šilti jausmai, kuriuos jis reiškia tau.
Psichoanalitinėje terapijoje labai svarbu, kad klientas pasiektų „laisvų asociacijų” būseną. Klientas turi būti kuo atviresnis. Kai kurie žmonės, paviršutiniškai nusimanantys apie psichoanalizę arba taip ir neatsikratantys kaukių seansuose, sako kalbantys tai, ko iš jų tikisi psichoanalitikas. Tačiau iš tikrųjų psichoanalitikai žino šią žmonių savybę – nuspėti ir pildyti lūkesčius – ir skatina klientą būti atvirą „čia ir dabar”. Geras psichoanalitikas tiesiog neleidžia žmogui dėvėti kaukės, jei pastebi, kad klientas yra perdėtai racionalus arba be galo neracionalus, labai meilus arba labai agresyvus. Galiausiai emocijos paklūsta bangavimo dėsniui, ir „normali” emocinė būsena yra kaip tik nuolatinis keitimasis, t. y. natūrali būsena – kai nėra jokios pastovios būsenos. O kas yra? Yra siurprizas. Ir jis ne visuomet malonus.
Kai kaukė erzina
Padarykite eksperimentą. Išsirinkite svečiuose pas draugus kokių ketverių metų vaiką, nekeliantį jums ypatingų šiltų jausmų. Ir pakalbėkite su juo dirbtinai meilia intonacija : „Oi koks šaunus vaikelis! O koks gražus!” Pabandykite jį paglostyti ar paimti už rankos. Kas atsitiks? Vaikas netrukus nutols nuo jūsų arba bent atsargiai ištrauks savo ranką. Jūsų meili kaukė jo neapgauna. Vaikui nesaugu su veidmainiu žmogumi, nes jis pats nemoka veidmainiauti. Todėl jūs keliate jam grėsmę. Jis, kad ir kaip būtų keista, draugaus su kitu vaiku, kuris (jei, žinoma, ne visą laiką) visai ne meiliu balsu rėks ir keiksis arba bent nebijos to daryti.
O dabar paeksperimentuokite su draugu. Pamėginkite pasakyti savo artimam draugui: „Prašau užeiti, sėstis. Labai gerai atrodai. Gal ko norėtum? Čia tokia netvarka…” Draugas pamanys, kad arba jūs išprotėjote, arba ant jo pykstate. Kodėl? Todėl, kad pagal nerašytas taisykles artimi draugai nedėvi mandagumo kaukių. Kaip tik toks kalbos tiesumas ir sukelia tarpusavio pasitikėjimo atmosferą!
Ypač saldžiai apie gėrį ir meilę kalbančios asmenybės erzina ne vieną žmogų. Jas vadina davatkomis ir stengiasi šalia jų neužsibūti. Kai kas netgi įžvalgiai pastebi, jog daugiausiai apie gėrį kalba tie, kurie sielos gilumoje turi daugiausiai žiaurumo. Mylintys visus žmones kartais nemoka mylėti atskiro žmogaus…
Studijuojant medicinos fakultete mums reikėjo kelias naktis budėti blaivykloje. Kai kuriuos agresyvius klientus tekdavo lydėti į kambarius naudojant savigynos metodus. Prisimenu, kaip mėgindamas suderinti pareigą su humanistinėmis pažiūromis vedžiau į kamerą vieną agresyvų vyrą užlaužęs jam ranką ir kartu ramindamas… Jis piktai tarė: „Klausyk, jei jau laužai man ranką, tai laužyk, daryk savo darbą ir nemalk liežuviu!”
***
Panašu, kad esame gudresni, nei patys manome. Viešose vietose, vykstant ritualams, kelionėse, darbe kaukės padeda mums apsisaugoti nuo per didelio atvirumo. Artimai bendraujant kaukės trukdo. Mes jas lengvai demaskuojame ir laukiame atvirumo.
Todėl prisiminkime: jei jūs visą dieną sakote tik „laba diena” ir „geros dienos”, jums būtina turėti žmogų, kuriam galėtumėte pasakyti: „Kaip jie man visi atsibodo! Tik tu vienas ne – eikš arčiau!”
