Mielieji, noriu Jums suteikti galimybę nors akies krašteliu žvilgtelti į nuostabios meilės istoriją. Šios šeimos gyvenimas man tapo dar vienu liudijimu apie Dievo galybę, apie tai, jog viskas su juo yra įmanoma.
Motina Teresė yra pasakiusi, jog „nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“. Būtent taip – su didele meile – Ingrida ir Saulius Andriuškai jau dvidešimt metų kartu žengia per gyvenimą.
Tik jų darbų nedrįstu vadinti mažais. Šiedu nuolat besišypsantys žmonės gyvenimą yra paskyrę ne tik savo trims dukroms, bet mažiausiai dar dvidešimčiai svetimų vaikų, kuriuos vis kas ketverius metus išleidžia į platesnį pasaulį. Nuo vaikystės abu svajoję tapti mokytojais, būdami 15–16 metų amžiaus, atvyko iš skirtingų miestų į Marijampolę, įgijo mokytojo išsilavinimą ir dabar jau daugiau nei 15 metų ugdo vaikus katalikiškoje mokykloje-darželyje „Želmenėliai“.
Šiandiena – tai išsipildžiusios svajonės
Nesuklysiu pasakiusi, jog jie užaugo, subrendo ir viską pasiekė kartu, nes susituokė maždaug po metus trukusios draugystės, kai Ingridai buvo vos šešiolika metų. Nesunku buvo pastebėti, jog apie anksti kartu pradėtą gyvenimo kelią iki šiol kalba su meilės kupinomis akimis: „Mes draugavom ir norėjom tuoktis. Vestuvinę suknelę nupirkom iš draugės po jos vestuvių iš sutaupytų stipendijos pinigų. Parvežėm į kaimą ir paslėpėm spintos kampe. Ingridos mama paskui rado ir mums pasakojo: „Tvarkau spintą ir žiūriu – vestuvinė suknelė! Taip ir atsisėdau…“ Ingrida pasakojo, jog apie šeimą pradėjo mąstyti labai anksti: „Dar kai gyvenau su tėvais, nebuvau atvažiavusi į Marijampolę, mokykloje besimokydama svajojau, kaip kursiu savo šeimą, gimdysiu vaikus, juos auklėsiu… Aš viską viską, kas man dabar yra nutikę, viską matydavau savo svajonėse. Aš esu labai labai laiminga. Iki šios dienos. „Iki šios dienos“ sakau tik todėl, nes ryt nė vienas nežinome, kaip bus.“
Šiandien dažnai žmones, kurie nori tuoktis jauni, laiko tiesiog svajotojais, žiūrinčiais į gyvenimą pro rožinius akinius. Tėvai bijo, jog per greit vaikui ant pečių užguls didelės problemos, rūpesčiai, o dabar jau dažnai tenka girdėti, kaip vaikams patariama dar pagyventi dėl savęs, „padaryti karjerą“, pamatyti pasaulį, o ne pulti stačia galva į šeimos rūpesčius… Pasidarė įdomu, ar Saulius su Ingrida nesijaučia padarę skuboto, jaunatviškai impulsyvaus sprendimo. Kai paklausiau, ar nebuvo baisu anksti tuoktis, Saulius, su šypsena žvelgdamas į žmoną, nė nesudvejojęs tarė: „Dabar, kai pagalvoju apie visą savo gyvenimą, kai viską permąstau, tiesiog kaskart iš naujo įsitikinu, jog nieko nekeisčiau.“
Tačiau kalbėjo, jog tada, būdami tokie jauni, į gyvenimą žvelgė tikrai paprasčiau: „Jauni susituokėme, anksti pradėjome kurtis, tikėjome savo svajonėmis, bet žodžiai, kuriuos kažkas mums sakė, kad turėsime namą, vaikų galėsime turėti ne vieną, ne du, nes pajėgsime išlaikyti, skambėjo neįtikinamai… Mes neįsivaizdavome, iš kur? Namas? Kaip mes tai pasieksime? Dažnai žmonės per daug materializuoja savo svajones… Bet kai išsakai Dievui savo norus, Jis tau duoda visada tai, ko tau reikia. Tik nereikia, matyt, pasiklysti. Nereikia išklysti iš savo kelio.“ Ingrida, pritardama vyrui, sakė: „Mes to labai norėjom. Buvom svajotojai, labai idealizavom santuoką, tačiau ir iki šios dienos ją idealizuojam.“
Šeima – gyvenimo pagrindas
Ingrida ir Saulius ne vieną kartą pokalbio metu paminėjo, jog šeima ir tikėjimas – didžiausios vertybės, kurios, jų nuomone, visuomet išlieka gyvenimo pamatu, ašimi, aplink kurią tūkstančius metų sukasi visas pasaulis. Ingrida pasakojo, kad visai neseniai vidurinė dukra bandė mamai, kuri „užaugo kitokiais laikais“, paaiškinti, jog dabar daug kas jau yra pasikeitę, kad jos bendraamžiams jau ne šeima yra svarbiausia. Mamos atsakymas buvo trumpas ir aiškus: „Mieloji, jei tau ne šeima yra didžiausia vertybė, tu, vadinasi, esi prapuolusi. Tu neturi atramos, neturi pagrindo po kojomis, į kurį galėtum atsiremti. Tavo vaikai mažiau tą jaus, tavo vaikaičiai dar mažiau…Tai baisi meilės regresija ir lėtas gyvenimo pamato griovimas.“
Tikėjimas – kruopštaus darbo rezultatas
Dauguma mano sutiktų tikinčių žmonių su meile Dievui yra augę nuo mažų dienų savo šeimose: maldų juos mokė tėvai ar seneliai, visi kartu eidavo sekmadieniais į bažnyčią, važiuodavo į stovyklas, šeimų šventes… Ingridos ir Sauliaus istorija šiek tiek kitokia. Nė vienas iš jų savo šeimoje nematė ypatingo, stipraus tikėjimo, nors maldas mokėjo, sakramentus buvo priėmę.
Saulius prisimena, kad ieškoti santykio su Dievu pradėjo atvažiavęs studijuoti į Marijampolę: „Kažko ieškojau, kažko trūko, o kai tai pajutau, išgyvenau labai stipriai… Kai baigiau studijas ir pradėjau mokytojauti, turėjau vesti ir tikybos pamokas. Būdavo tokių akimirkų, kai kalbėdavau vaikams apie tikėjimą ir turėdavau nusisukti, nes tam tikrus dalykus, kuriuos jiems pasakodavau , pats išgyvendavau labai stipriai, labai aiškiai. Būdavo, kad akyse kaupdavosi ašaros“.
Ingrida, ne kartą minėdama gražiausiais žodžiais mokytojo darbą, už tikrą tikėjimą ir šįkart tarsi jaučiasi dėkinga vaikams: „Štai čia yra mūsų darbo žavesys: vaikas visada žino, kai tu esi tikras, kada kalbi tiesą, o kada ne. Vaikui nepameluosi, jis tavimi nepatikės, jei žodžiai neateis iki jo iš tavo širdies. Mes dirbome abu su tikėjimu. Ruošėmės. Man buvo lengviau, nes Saulius jau buvo pradėjęs to kelio ieškoti, eiti tikresnio tikėjimo link, o aš tarsi prie jo glaudžiausi ir augome kartu. Mūsų tikėjimas atėjo per darbą.“
„Per dvidešimt bendro gyvenimo metų nesutikome nė vieno blogo žmogaus…“
Viena gražiausių pokalbio akimirkų man buvo tuomet, kai išgirdau Ingridą ir Saulių kalbant apie darbą su vaikais. Jie dalijosi sukaupta patirtimi, džiaugsmais, o apie sunkumus buvo ištarti tik keli žodžiai. Tačiau labiausiai mane nustebino šie žodžiai: „Per dvidešimt bendro gyvenimo metų mes nesutikome nė vieno blogo žmogaus…“ Ir patikėkite, jie nebuvo ištarti taip, kaip tariami žodžiai, kai norima pasididžiuoti ar pasirodyti išskirtiniu.
Tai buvo nuoširdūs žodžiai. Ingrida dalijosi mintimis, jog kiekvienas žmogus pats kuriasi savo aplinką, draugų, artimų žmonių ratą. „Mūsų gyvenimas mums atrodo tarsi palaimintas: be jokių rūpesčių, be didelių nelaimių, be blogų žmonių. Tai yra ir už ką kasdien dėkoti. Tas nepaaiškinamas jausmas, kai rytą atsibundi ir jauti, kad viskas gerai. Žinoma, taip man atrodo todėl, kad Dievas visada šalia. Bažnyčioje nuo mažens ir mūsų dukros jaučiasi gerai. Saulė (penkerių metukų amžiaus) jau nuo ketverių metukų lanko vaikų chorą, jai ten patinka, pati savo noru visada ten ėjo. Jeigu dabar mažoji sloguoja ir norim palikti su kuria nors vyresne dukra namuose, ji verkia, nes nori eiti į bažnyčią! – džiaugėsi Saulius. – Aš manau, kad kiekvienas žmogus kažkada atranda Dievą, nes tai tiesiog būtinas gyvenimo pagrindas. Abu Ingridos tėvai sirgo vėžiu. Tėčiui buvo diagnozuotos netgi dvi skirtingos vėžio formos. Buvome juos parsivežę, slaugėme namie, nes jiems jau buvo tikrai sunku. Visi kartu melsdavomės vakarais, Ingrida užmigdavo su rožančiumi rankose. O dabar jau trys metai kaip jie abu gyvena savarankiškai, rūpinasi savo ūkiu…
Su vaikais mokykloje dalijamės savo gyvenimo patirtimi, nes norime, kad jie jaustųsi kuo arčiau Dievo stebuklų. Vaikams yra ypač svarbūs tokie pavyzdžiai“, – tęsė jis. Ingrida taip pat pritarė sakydama, jog reikia vaikus drąsinti, kad jie tikėtų, jog Dievą kiekvienas jaučiame arti, kai tik to norime: „Nuolat sakau savo vaikams mokykloje: vaikai, jūs tik melskitės, svajokit ir siekit to, ko norit, o Dievas tikrai jums duos, ko Jo prašysit. Žinoma, jei matys, kad tai yra teisinga.“
Gyvenimas yra džiaugsmas
Kalbėdami apie darbą su vaikais, Ingrida su Sauliumi negalėjo nuslėpti džiaugsmo ir dalijosi linksmomis istorijomis. „Prieš kokius aštuonerius metus, kai buvome tik atsikraustę į namą, išeinam rytą į kiemą – prie durų stovi trijų litrų stiklainis pieno. Vėliau išsiaiškinome, jog viena šeima, gyvenanti kaime, važiuodami namo iš darbo paliko mums dovanų“, – džiaugėsi Ingrida. Dirbti jiems tenka ir su vaikais, kurie anksčiau niekuomet nebuvo prisilietę prie tikėjimo ir, pradėję lankyti pamokėles pas juos, tikriausiai nemokėjo maldų.
Saulius prisiminė: „Maždaug 16 metų ruošiam vaikus sakramentams. Turėjau grupę, kurioje buvo vaikai, niekuomet nelankę tikybos pamokų, bet mokinių tėvai išreiškė norą, kad vaikai būtų paruošti priimti Šv. komunijos sakramentą. Kaip smagu buvo dirbti su jais! Vaikai, kurie tik pradeda tikėjimo kelią, nuolat turi klausimų, visokiausių istorijų, jie domisi, ieško… Gyvenimas yra džiaugsmas.“ Kai paklausiau, ar sunku dirbti su vaikais, juos ugdyti, tapti jiems artimais, bet ir būti autoritetu, Ingrida net nedvejojusi tarė: „Tiek, kiek mes gauname iš vaikų ir jų tėvų, nė pusės tiek jiems neatiduodame…“ Saulius pritarė žmonai sakydamas, jog juos sieja artimas ryšys su vaikais: „Kartą vakare prisijungęs prie feisbuko gaunu mokinio žinutę: „Mokytojau, tėtis su mama negrįžo namo, ką daryti?“ Aš išsigandau, skambinu tėvams – atmeta skambutį. Parašo žinutę vėliau: „Mes jau miegam, bet grįžom, viskas gerai.“ Smagu, kai tavimi pasitiki, vertina tavo patarimus…
Nuostabu jausti ryšį, būti artimam vaikams, juos globoti, o paskui matyti, kaip jie toliau auga, siekia savo svajonių.“ Visai nenustebau išgirdusi, jog jų mokiniai į bažnyčią sekmadieniais jau atsiveda ir tėvus su broliais bei seserimis, pribėga po mišių pasisveikinti, tempdami šalia ir tėvus už rankos…
Kiekviename žmoguje matyti kažką gero…
„Nesuprantu, kaip tu gali mylėti paukščių būrį, kuris ką tik buvo pasiryžęs tave užkapoti? …Ak, Flečai, aišku, kad tokių paukščių tu nemyli! Tu nemyli neapykantos ir blogio, ir tai suprantama! Bet kiekvienoje žuvėdroje turi pratintis įžvelgti ką nors gera ir atskleisti tą gėrį jai pačiai. Štai ką turiu galvoje, kalbėdamas apie meilę. Kai įpranti, toks elgesys teikia daug džiaugsmo…”Ar pamenate šiuos žodžius iš R. Bacho kūrinio „Džonas Livingstonas Žuvėdra“?
Jie man šmėstelėjo galvoje, kai jaučiau, su kokia meile ir atsidavimu šiedu meilės pasauliui kupini žmonės kalba apie darbą su vaikais ir kaip į kiekvieną iš jų žvelgia. „Vieną kartą berniukas iš vaikų namų šv. Mišių metu, per maldavimus, kai kunigas prie jo priėjo su mikrofonu, pasakė, jog norėtų, kad lytų pinigais. Mes sutrikome, viduje lyg ir piktumas pradėjo kilti, tačiau šiek tiek nuramino linksmi kunigo žodžiai: „Įsivaizduok, kaip tau galvą paskaustų, jei pradėtų penkių litų monetomis lyti, tau galvą praskeltų!“ Bet praėjo koks mėnuo ir tas pats vaikas paprašė, kad pasaulyje būtų taika ir kad tėvai nepaliktų savo vaikų. Jis tiesiog nežinojo… Mes galvojom, kad jis norėjo pasirodyti, pasimaivyti. Iškart pasišiaušti gali nuo tokio dalyko, nuo tokio vaiko elgesio, bet, pasirodo, vaikas tiesiog nesuprato…“
Saulius gyrė vaikus ir tikino, jog jie yra labai imlūs, jiems viskas įdomu, tik reikia mokėti ir norėti prie jų prieiti: „Gavau iš Amerikos siuntinį, pilną rožančių, ir sakau savo vaikams: kai būsit ketvirtokai, padovanosiu jums juos, pamokysiu, kaip reikia melstis. Jie sako – mes jų dabar norim! Vieną valandėlę tam paskyrėme, o tada vaikai klausia: o kitą klasės valandėlę dar galėsim mokytis? O dabar jie turi tuos rožinius, saugo. Matau, kad jiems tai tikrai svarbu…“
Norisi tikėti Sauliaus žodžiais, kad jų šeima nėra išskirtinė ir kad tokių šeimų yra daug, nes tada džiugu pagalvoti, kokia laiminga ir kupina meilės šalis yra mūsų Lietuva!
Dėkoju Sauliui ir Ingridai už nuoširdų pokalbį ir linkiu jų šeimai Dievo palaimos bei neblėstančio jaunatviškumo.
