Susan George 1998 metais paskelbė knygą „Lugano pranešimas: kaip išlikti kapitalizmui XXI amžiuje„. Autorė pateikė analizę, kuri esą parodo, jog kapitalistinė sistema gyvybinga ir turi puikių perspektyvų. Vienintelis dalykas, kuris trukdo kapitalizmui sėkmingai veikti – tai žmonės. Jie esą tampa našta kapitalizmui, kaip nepriekaištingai ekonominei sistemai. Tad svarbiausiu kapitalistinės sistemos uždaviniu tampa klausimas: kaip atsikratyti žmonių?
Susan George įžvalgas prisiminiau skaitydamas Pasaulio banko išvadą, kuriai entuziastingai pritarė sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, kad Lietuvoje per daug ligoninių ir gydytojų. Išvadoje taip pat teigiama, jog reikalinga tokia ligoninių finansavimo sistema, kuri skatintų ligonines efektyviau naudoti lėšas, mažinti gydytojų skaičių ir gerinti jų darbo kokybę.
Tai, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema skylėta ir ligota, suprantame visi. Tikrai galima sutikti ir su tuo, jog nemaža dalis sveikatos apsaugai skirtų lėšų yra panaudojamos neatsakingai. Yra nemažai atvejų, kai medicinos įstaigų vadovai elgiasi ne kaip vadybininkai, tarnaujantys, idant gydytojams būtų sudarytos kuo geresnės darbo sąlygos, bet veikiau karaliukai, pirmiausia besirūpinantys savo gerove. Ne vienam iš mūsų teko susidurti ir su abejingais, aplaidžiais gydytojais, nevertais gydytojo vardo. Šias blogybes reikia šalinti. Tačiau bėda ta, kad neretai vaistai yra pavojingesni už ligą, kurią norima gydyti.
Pirmiausia, ar iš tiesų visada verta aklai lygiuotis į Vakarų valstybes? Sutikau ne vieną žmogų, kuris tik išvažiavęs į užsienį ir susidūręs su vietiniais gydytojais įsitikino, jog Lietuvos medicina labai aukšto lygio. Mes turime labai gerai parengtų specialistų, kurie, deja, gauna dešimtis ar net šimtus kartų mažesnius atlyginimus nei jų kolegos užsienyje. Daugelis gydytojų kantriai dirba labai prastomis sąlygomis, maitinami didesnio atlyginimo pažadais. Jau pripratome, kai rengiamos skambios labdaros akcijos, idant medicinos įstaigos galėtų įsigyti būtinos medicininės aparatūros, kurios valstybė nesugeba nupirkti. Jau pripratome, kai mūsų gydytojai išviliojami į užsienio valstybių gydymo įstaigas.
Tačiau gal pagaliau nustokime naikinti tai, ką sveikatos apsaugos sistemoje turime geriausia – kvalifikuotus gydytojus. Tik tada, kai bus pripažinta, jog tai didžiulis turtas, kurį turime saugoti ir puoselėti, bus galima kalbėti apie tikros sveikatos reformos pradžią. Deja, tai, kas iki šiol buvo vadinama reforma, tebuvo valstybės turto dalijimasis ir įvairūs politiniai eksperimentai, bandant gydytojų ir pacientų kantrybę.
Tiesa, pasak kapitalistinės veiksmingumo logikos, svarbiausia, kad sveikatos apsaugos sistema kuo mažiau kainuotų. Tokiu atveju iš tiesų kuo mažiau gydytojų, tuo geriau, o pacientų rūpesčiai – jų pačių reikalas. Tačiau gal visgi sveikatos apsaugos sistema turėtų būti kuriama pagal kitokius principus. Juk net ministras neseniai pareiškė, jog svarbiausia sveikatos apsaugoje ne pinigai, bet žmogus. Deja, politikų rūpinimasis žmogumi dažniau traiško nei stiprina.
Vienintelis dalykas, kuriuo galima būtų teisinti politikus, viešai tvirtinančius, jog gydytojai uždirba pakankamai, kad jie turėtų dirbti veiksmingiau, pakaktų ir mažesnio personalo, nėra reikalo kaimo vietovėse išlaikyti gydymo įstaigų, tuo, jog jie paprasčiausiai neįsivaizduoja realios situacijos. Juk jiems netenka daugybę valandų praleisti poliklinikų laukiamuosiuose, mėnesius laukti planinių operacijų, jiems netenka išgirsti iš gydytojų: „atsiprašau, baigėsi mums skirta kvota, todėl negaliu jus siųsti tolesniems tyrimams”, netenka keliasdešimt kilometrų sergantiems vykti pas specialistą, nes jų miestelyje tokio nėra. Politikos elitas privilegijuotas: pas gydytojus patenka be eilės, vaistai jiems neatrodo brangūs ir sunku suprasti, kad skurdžiai gyvenantis žmogus gali neturėti net ir poros litų, kuriuos reikia sumokėti už vienkartinį švirkštą ir nuskausminamuosius odontologo kabinete. Jie turbūt paprasčiausiai nežino, kad, pavyzdžiui, Vilniaus psichikos sveikatos centre sunkiais ligoniais besirūpinančios seselės tegauna minimalų atlyginimą, jog daugumoje sveikatos įstaigų keliolika metų profesijos paslapčių mokęsi ir keliasdešimties metų praktiką turintys gydytojai uždirba mažiau nei du tūkstančius litų „į rankas”.
Taip, Lietuvoje yra ir mažiau uždirbančių, tačiau įvertinkime, koks svarbus ir sudėtingas gydytojo darbas, įvertinkime tai, jog daugumoje pasaulio valstybių gydytojas – tai dosniausiai apmokama profesija. Beje, Lietuvoje yra nemažai gydytojų, kurie sėkmingai daro karjerą politikoje. Tačiau nežinau nė vieno politiko, kuris sugebėtų sėkmingai persikvalifikuoti į gydytojus. Nepaisant to, politikai įsitikinę, kad jie vertesni didesnių atlyginimų nei medikai.
Jei politikai prastai informuoti, turime jiems padėti sužinoti tikrąją situaciją. Tačiau jei jie gerai žino, kaip yra iš tiesų, ir vis vien kalba apie tai, kad medikams reikėtų susiveržti diržus, jog Lietuvoje per daug gydytojų, ir viską išspręs rinkos santykių įtvirtinimas, tai jau tikras nusikaltimas… Deja, politika yra bene vienintelė sritis, kur nusikaltimai tebaudžiami simboliškai. Didžiausia bausmė – nebebūti iš naujo išrinktam, kitiems paliekant gydyti žalingų sprendimų sukeltas žaizdas.
