Eurovaistinė

Aido istorija. „Tvirtai žinau, jog nebenoriu grįžti atgal”

Ar iš tiesų įmanoma pakilti po to, kai priklausomybės liga nuverčia ant žemės? Į šį klausimą geriausias atsakymas yra nepagražinti sveikstančių žmonių liudijimai. Žmonių, kurie tikrai nėra superherojai, kurie pakilo ne todėl, jog buvo stipresni už kitus, bet dėl to, kad atrado drąsos pripažinti pralaimėjimą prieš kvaišalus, pradėjo geriau pažinti savo ligą ir įžengė į sveikimo kelią, vedantį į visai kitokį gyvenimą. Kiekvienas liudijimas apie sveikimą nuo priklausomybės yra unikalus, tačiau galima atrasti universalių iššūkių, išbandymų, kuriuos tenka įveikti.

Klaipėdietis Aidas 15 metų blaškėsi tarp alkoholio ir bevaisių pastangų iš jo liūno išlipti, kol vieną dieną, kaip kad jis pats sako, įvyko stebuklas, ir jis atsidūrė Pakutuvėnuose. Čia atrado kitokio gyvenimo galimybę, mokėsi atleisti ir gyventi nenusižengdamas Dievo įstatymui.

Jau šešerius metus Aidas iš naujo lipdo savo gyvenimą, įgauna artimųjų pasitikėjimą, sėkmingai darbuojasi verslo srityje. Neabejojame, kad laidoje išsakytos mintys bus svarbi pagalba tiems, kurie šiandien tik svajoja apie sveikimą, suteiks vilties, jog yra galima ir įmanoma keistis.

Kas Tau yra priklausomybė, kaip ją patyrei?

Kaip ir dauguma į priklausomybės gniaužtus patekusiųjų, alkoholį vartoti pradėjau paauglystėje. Pirmą kartą stipriau išgėriau dar vidurinėje, kai man buvo 16 metų. Aišku, apsivėmiau, draugai parvežė namo, nieko neatsiminiau. Tėvai buvo šokiruoti. Šis įvykis netrukus iš atminties išsitrynė, o po to pasikartojo tik baigus mokyklą, jau įstojus į institutą. Tai buvo studentiški laikai, daug laisvo laiko, paskaitos, bendrabutis, alutis, kompanijos. Klubų tais laikais nebuvo, tačiau buvo restoranų, alaus barų. Pradžia tokia, kaip ir visų. Po to buvo dvejų metų armijos laikotarpis, kai buvau labiau izoliuotas.

Smarkiai pradėjau gerti grįžęs iš armijos. Tuo metu Lietuvoje viskas keitėsi, buvo skelbiama Nepriklausomybė. Įnikau į alkoholį vis vakarais, vakarais… Dieną dar vis kažką dirbau, studijavau, o vakarais… Kuo toliau, tuo labiau jie buvo skirti svaigalams.

Buvo susiformavusi tam tikra kompanija: kiemo, instituto draugai. Praktiškai visi tapo priklausomi. Žinoma, buvo išimčių, kas galėjo pradėti ir nustoti gerti. Tačiau praktiškai iš dešimties žmonių kompanijos šeši ar septyni tapome priklausomi.

Jei visi aplinkui taip pat geria ir gyvena, kaip tada pačiam suprasti, kad jau esi priklausomas?

Kaip sakiau, viskas prasidėjo nuo 24 metų amžiaus, kai visas gyvenimas dar prieš akis, daug nesusimąstai, kaip bus rytoj, viskas atrodo paprasta: išgeri ir palengvėja, linksmiau gyventi. Metams bėgant pradedi galvoti, o kas vyksta mano gyvenime, kas buvo prieš 5 metus, kaip yra dabar. Turėjau daugiau sveikatos, daugiau sportavau, dažniau visur lankiausi, daugiau keliavau. Jau po 5 metų gėrimo nebeįsivaizduoji, kad gali kažkur keliauti arba normaliai bendrauti. Bendravimo be butelio tiesiog neįsivaizduoji. Eini į gimtadienį, šventi Naujuosius metus, susitinki su draugais – visur lydi butelis, nes susėdus be alkoholio kalba nesimezga. Taip ir įnikau praktiškai kiekvieną vakarą. Alkoholis tapo geriausiu draugu.

Tam, kad ateitų supratimas, jog esu jau priklausomas, turėjau sukaupti nemažą alkoholizmo patirties bagažą. Nes pradžioje sau sakiau: aplink visi geria – kaimynas, viršininkas, draugai. Nenorėjau, o gal ir negalėjau pripažinti, kad aš jau sergu. Tačiau, kad ir ką sakytum, tačiau akis bado gyvenimo degradavimas. Kažko vis netenki, tai draugas nuo gėrimo numirė, tai finansinė situacija suprastėjo, santykiai nebe tokie. Tačiau tai būna tik akimirkos prašviesėjimas, nes alkoholis jau stipresnis už tave, jis nugali, vėl eini ir vartoji.

Netrukus pamačiau, kad byra mano gyvenimas. Pirmiausia iširo šeima. Prasidėjo problemų darbe. Darbe niekas nekels į aukštesnes pareigas, jei mato, kas su tavimi vyksta. Dirbau budinčiu mechaniku ir pamačiau, kad pasiekti daugiau nebėra galimybių. Nes nors ir neatleidžia, nieko nesako – veikiausiai dėl senų pažinčių su tėvu – tai tikrai mato, kaip gyveni.

Turėjau gerą butą. Jį pragėriau. Kėliausi į kitą, prastesnį. Jį taip pat pragėriau. Pradėjau nuomotis butą. Vėlgi pradžioje prestižiniame rajone, tačiau kai pajamos vis mažėjo, o išlaidos tik augo, turėjau persikraustyti į daug prastesnį rajoną. Visus pinigus išsunkdavo alkoholis, lošimai, merginos. Vis grimzdau į mėšlą. Draugai, kurie nėra alkoholikai, nebenorėjo su manimi turėti reikalų. Nebekviesdavo ir į žvejybą, nes žinojo, jog esu neprognozuojamas, jie nežinojo, ar tą rytą, kai reikės važiuoti, atidarysiu duris, pakelsiu bent telefono ragelį. Būdavo visaip.

Kilo mintis, kad reikia kažką daryti. Taip pat ir tėvai, kurie žinojo apie mano priklausomybę, stengėsi kontroliuoti situaciją. Jie pradėjo spausti, kad užsikoduočiau. Sutikau, tačiau ne dėl to, jog savo ligą pripažinau, bet dėl to, kad tėvams būtų ramiau. Aš penkis kartus kodavausi. Pirmus tris kartus kodavausi po metus ir išlaikiau. Ketvirtą kartą metams kodavausi, bet išlaikiau tris mėnesius. Pamaniau, kad per silpnas kodas, reikia bent trejiems metams užsikoduoti. Tada išlaikiau du mėnesius. Alkoholis buvo stipresnis. Supratau, jog reikia ieškoti kitokios pagalbos.

Pradėjau į užsiėmimus Švėkšnoje kartą per savaitę važinėti. Ten mane supažindino su liga, tai buvo pirmas mažytis žingsnelis sveikimo link. Man papasakojo, kas yra atkryčiai, kodėl jie būna, kaip elgtis su nuotaikų svyravimais. Žiūriu, viskas, ką pasakoja, atitinka mano gyvenimą. Švėkšnoje lankiausi metus, tačiau gerti nemečiau. Ir toliau alkoholis mane valdė. O gyvenimas vis labiau byrėjo. Buvau medžiotojas, ir man tai buvo labai svarbu, tačiau kadangi tai brangus pomėgis, nebegalėjau turėti gero ginklo. Paskui apskritai nebegalėjau turėti jokio ginklo, nes nesugebėjau nuslėpti savo priklausomybės. Kai atkrito medžioklė, bendravimo ratas dar susiaurėjo, Užsidariau namuose, nes pinigų kompanijoms nėra, draugų nebėra. Pradėjau save graužti, su savigrauža kovojau, aišku, alkoholiu. Išgeri, paverki į pagalvę ir atrodai sau herojus, auka, kuri visiems nori tik gero, bet niekas nesupranta, neįvertina.

Kai ateidavo retų šviesaus proto akimirkų, pakraupdavau, žvelgdamas, kur patekau. Sakydavau: „Aidai, tau niekas negali gyvenime ačiū pasakyti. Tu visiems atneši tik skausmą.”

Draugai pasakojo, kad atvažiuodavo tėvas manęs aplankyti, o aš per girtumą jo nematydavau, gulėdavau lovoje, ir tiek. Tai jis verkdavo prie mano lovos. Man nuo tų pasakojimų kraupu tapo, vis stiprėjo supratimas, kad nebegaliu taip daugiau.

Tai kodavimai Tau nepadėjo išsikapstyti?

Kodavimas nepanaikina priklausomybės. Išduodamas lapelis, ir esi prigąsdinamas, kad jokiu būdu per tuos metus tau į kraują negali patekti alkoholio. Net buvo rekomenduojama kortelę nešiotis, jog esi koduotas, kad, ištikus kokiai nelaimei, gydytojai nedarytų injekcijų, kaip nors susijusių su vaistais, kurių sudėtyje yra alkoholio. Toje kortelėje, kurią gaudavai, buvo įrašyta kodavimosi diena ir iki kada jis veikia. Tai jau kalendoriuje būdavau pasižymėjęs, kad tokią ir tokią dieną galiu gerti.

Kodavimo paisiau dėl baimės, dėl savisaugos, nors vis sutikdavau žmonių, kurie sakė, kad jie po savaitės pabandė, ir nieko neatsitiko. Tos kalbos buvo gundymas. Kai ketvirtą kartą užsikodavau, tai po kelių mėnesių vėl „užsikabliavau”. Nors tikrai pažįstu žmonių, kuriems kodavimas padėjo, ir jie jau 20 metų alkoholio nebevartoja. Vieniems gal tai padeda, kitiems – ne. Tai nebuvo mano kelias. Kai nusivyliau kodavimu, kito kelio, kaip pasiekti blaivybę, nemačiau.

Tačiau paskui visgi kažkaip patekai į sveikimo kelią?

Aš tegaliu kalbėti apie Viešpaties malonę, kad teko dalyvauti vakarėlyje, kur sutikau moterį, ir ji man papasakojo apie pranciškonus ir Pakutuvėnus. Aš 40 metų su tikėjimu ir Bažnyčia nieko bendro neturėjau. Buvau vaikystėje krikštytas, prie Pirmosios komunijos privestas, ir tiek. Buvau lankęsis bažnyčioje, tačiau niekada nesimeldžiau. Ta moteris pasiūlė – nuvažiuokime kartu. Pradžioje galvojau, kad čia ne man, nenoriu, tačiau tai moteriai palikau savo telefoną ir sakiau: kai važiuosi, paskambink. Nemaniau, kad paskambins, galvojau: iš mandagumo pasiūlė, ir tiek. Tačiau po savaitės moteris paskambino ir klausia: „Ar nenorėtum šiandien važiuoti?” Pamaniau, vis vien nieko neveikiu, blogiau nebus. Važiavau netikėdamas. Galvojau, jog čia eilinis pinigų „išmušinėjimas”, tuoj ims prašyti pinigų kokiam neva kilniam reikalui. Tik tokį įsivaizdavau gyvenimą ir santykius.

Gerai įsidėmėjau dieną, kai atvažiavau į Pakutuvėnus pirmą kartą – tai buvo 2006 metais sausio 22-ąją. Pamenu ir tai, kad buvo labai šalta. Pirmiausia sutikau brolį Paulių, kuris nusivedė mane į zakristiją pasikalbėti. Labai gerai atsimenu tą vakarą: atsisėdęs pradėjau pasakoti, kad pro šalį važiavom ir užsukome pažiūrėti, ar nieko jums čia nereikia, ar nieko netrūksta. Velniška puikybė manyje kalbėjo. Brolis Paulius kantriai klausėsi, nieko nesakė, tik tylėjo ir žiūrėjo. Man ta jo tyla atrodė nepakeliama, apskritai aš tokioje aplinkoje atsidūriau pirmą kartą – aplinkui šventos knygos, ikonos, kryžiai. Kad tylą nutraukčiau, pradėjau kalbėti apie alkoholizmą, tik užsimindamas, kad esą kartais išgeriu – gal kaip visi kiti, gal kiek daugiau. Brolis Paulius ir toliau sėdėjo ir tylėjo. O mane kažkas tarsi už liežuvio traukė, pradėjau pasakoti ir negalėjau sustoti. Pasakojau, kad esu atsidūręs gilioje duobėje. Paskui pasipylė ašaros. Nebesigėdijau brolio Pauliaus, sėdėjau ir pirmą kartą išsiliejau, išsipasakojau. Pirmą kartą sutiktam žmogui. Tiek žliumbiau, kad brolis Paulius ėmė raminti ir pasakė, kad jau šešios valandos, reikia eiti į šv. Mišias.

Nežinojau, kaip per Mišias elgtis. Nežinojau, kada reikia klauptis, linkėti ramybės, ką atsakinėti. Man buvo toks jausmas, jog staiga atsidūriau kitame pasaulyje, pas kažkokius ateivius. Po Mišių buvo agapė, pavalgėm ir galvojau, kad jau mano kančios baigėsi, tačiau brolis Paulius man pasakė: „Aidai, eime pasikalbėti.” Mes nuėjome prie altoriaus, ir jis man sako: „Klaupkis ir kartok paskui mane.” Jis uždėjo man ant galvos savo šiltą ranką ir kalbėjo atgailos maldą, o aš kartojau, nors nieko nesupratau, tik klausiau jo, kad atkartočiau tuos pačius žodžius, kuriuos jis man sakė. Kai baigėm maldą, jis mane apkabino ir sako: „Tu dabar naujas žmogus.”

Aš nesupratau, kas tas naujas žmogus, ir galvoju: reikia važiuoti namo. Neatsimenu, kaip grįžau iš Pakutuvėnų į Klaipėdą, tačiau kartu važiavo ir ta moteris, Elvyra, kuri mane nuvežė. Ji paskui pasakojo: „Kai tu į priekį važiavai, tu visą laiką šnekėjai, klausinėjai, sakei, aš nuvažiavęs taip ir taip pasakysiu, to ir to paklausiu, o atgal važiuodamasi visą laiką pratylėjai, buvai užsidaręs savyje.” Grįžau namo, tuo metu gyvenau su sugyventine, įėjau ir pradėjau pasakoti apie visa tai. Ji nusigando, kad aš į kažkokią sektą patekau.

Po kelių dienų aš vėl lėkiau į Pakūtą, nes jaučiau, kad mano gyvenimas verčiasi. Toks jausmas, kad iš ten grįžau nubalintas. Galiu tai vadinti stebuklu. Aš pradėjau atsisveikinti su tuo gyvenimu, kurį gyvenau: atsisakiau „išmušinėti” skolas, suplėšiau visus skolos raštelius, kurie dabar man atrodė juokingi, nors dar visai neseniai baisių dalykų dariau, norėdamas įgąsdinti skolininkus. Bandžiau dėti ryškų brūkšnį tarp to, kaip gyvenau ir kaip noriu gyventi toliau.

Man didžiausias lūžis buvo, kai brolis Paulius pasakė, kad man reikia pasiruošti viso gyvenimo išpažinčiai. Sako, pasirašyk ant lapo, gal visko taip neatsiminsi. Kai atsisėdau namuose ir pradėjau rašyti ant lapo, kiek atsimenu, kiek kam visko blogo padariau, tai prirašiau labai daug. Kai atėjau pas brolį Paulių ir perskaičiau visą tą didžiulį lapą, jis man pasakė: „Visos tavo nuodėmės atleidžiamos, tu jų nebeprisimink, jos yra ištrintos.” Aš tikrai tuo patikėjau, nors dar liko… Sunkiausia buvo atgauti tėvo pasitikėjimą. Jis juk matė mano 15 metų degradaciją, visus nesėkmingus kodavimus. Idant įgaučiau jo pasitikėjimą, reikėjo daugiau nei trejų metų blaivybės, kad pradėtų kitaip į mane žiūrėti.

Štai tokia mano stebuklinga istorija. Kodėl visgi ryžausi važiuoti į Pakūtą? Jei nebūčiau visko praradęs, dugne atsidūręs, turbūt nebūčiau ryžęsis.

Jau šešerius metus gyveni sveikimo kelyje. Gal gali plačiau apie jį papasakoti?

Tikėjimas – taip pat yra kelionė, ir čia turi etapus pereiti. Kai ateini į pirmą klasę, tai abėcėlės mokaisi, paskui vis naujų dalykų sužinai. Trejus metus kiekvieną antradienį važiuodavau į Pakutuvėnus. Pirmus dvejus metus prašydavau br. Paulių ar kokį kitą brolį pokalbiui, nes man daug kas buvo įdomu, daug ko nežinojau. Grįžus į Klaipėdą būdavo sunku, nes tie draugai, kurie dar buvo likę, visi buvo netikintys. Pradėjau lankytis Mišiose, ieškoti naujų draugų, daug padėjo Elvyra. Jos daug klausinėjau: kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip nenusižengti Viešpaties įstatymui?

Tikrai nebuvo taip, kad per dieną pasikeičiau. Kildavo ir pyktis, ir buvusių santykių našta slėgdavo. Esu cholerikas, tai nuolat save tramdyti, malšinti reikėjo. Būdavo ir konfliktų. Man Elvyra sakydavo: „Tu turi atleisti.” Ginčydavausi. Kaip aš galiu atleisti, jei jis tiek pinigų mano įmonei skolingas, juk jis praktiškai pavogė tuos pinigus? Pačioje pradžioje ypač sunku buvo nusiraminti, nesikarščiuoti, nebereikalauti. Buvo sunku patikėti, kad atleisdamas turtėji ir gauni daugiau.

Keturiasdešimt metų gyvenau pagal kitus dėsnius, pagal kitas taisykles, ir dabar pabandžiau pagyventi pagal tai, kaip Šventasis Raštas sako. Norėjau išbandyti. Tikrai neapsirikau. Tiek aš, tiek mano tėvai negalime kitaip kalbėti apie tai, kaip apie stebuklą. Atvažiavau, vienuolis rankas uždėjo ir… Sunku patikėti, kad taip gali būti, bet jau šešeri metai blaivybės. Atsistojau ant kojų. Keisčiausia, jog nebuvo net labai sunku, tereikėjo kartą patikėti.

Nekyla pagunda galvoti, kad dabar jau esi sveikas, stiprus ir gali saikingai išgerti?

Padeda žinojimas apie savo ligą. Žinau, kad negaliu nei namuose turėti butelio, nei prie stalo perduoti kitam, atidaryti šampaną. Aš net nediskutuoju apie tai. Žinau, jei tik išgerčiau 50 gramų, įsitikinčiau, jog sergu. Aš nekeliu sau tokio klausimo, nes tvirtai žinau, kad nebenoriu grįžti atgal. Man nereikia diskusijų, ar galiu suvalgyti saldainį su likeriu, ar ne. Kam man tas saldainis? Girdžiu sakant, kad net kosmonautai raudoną vyną geria, nes tai esą sveika. Gal ir geria, tačiau tai ne man.

Provokuodamas klausiau, nes sakei: „Aidas buvo juodas, o dabar baltas.” Tai ir kyla klausimas: gal naujam Aidui jau viskas galima?

Ne, jokiu būdu. Man negalima, aš turiu prisilaikyti. Pirmasis dalykas ir prioritetas – sveikimas, o tik po to – visi darbai, verslas, šeima ir t. t. Kol antroje vietoje – alkoholizmas, tol teigiamų rezultatų ir nėra, nes vis atsiranda neatidėliotinų darbų, rūpesčių. Visada atrodo, jog reikia kažką aplankyti, kurį nors darbą nuveikti, o tada esą jau susirūpinsiu sveikimu. Tačiau, kol nepradedi čia ir dabar, tol nieko neišeina.

Ką tu darei, kad 6 metus išlikai blaivas? Juk pradeda eiti sveikimo keliu gana daug žmonių, tačiau dauguma vis vien atkrenta. Jiems būtina sveikimui gyventi reabilitacinėje bendruomenėje. Tu Pakūtoje būdavai vieną vakarą per savaitę, tačiau išlieki blaivas?

Pasakysiu taip – Dievo malonė reikalinga. Tikrai neturiu antgamtinių galių, esu kaip ir visi. Taip, negyvenau Pakūtos bendruomenėje su kitais priklausomais asmenimis metus ar ilgiau. Aš važinėjau kartą per savaitę. Gal man net buvo lengviau adaptuotis, nes jie gyvena šiltnamio sąlygomis ir išėję dažnai nebemoka integruotis, jie papuola visai į kitokį gyvenimą, kurį supa labai daug pagundų, ypač dabar: mato geriančiųjų, aplink – geriantys draugai, televizija, naktiniai klubai, narkotikai – palūžti, užmiršti ką ten metus laiko girdėjai, nesunku.

Jei aš nevažiuočiau į Mišias, neičiau į sveikstančių žmonių susitikimus, rekolekcijas, manau, mane taip pat ištiktų kažkas panašaus. Nes sunkumų pakanka: kalbos apie krizę, kažkokie kreditai, žmonės puola į neviltį, ir vėl vieni eina pas Dievą, kiti – prie taurelės ir ten paaukoja viską: namus, pinigus, šeimą, draugystę, orumą, garbę – viską paaukoja, nuneša ir padeda ant to kito altoriaus bare, restorane ir t. t.

Tave prie Dievo pastūmėjo priklausomybė, jau šešti metai tvarkaisi. Kodėl save skriaudi kitose srityse: gyveni vienas, laikaisi įsakymų? Dabar gali leisti kur kas daugiau, negeri, tėvai tavimi pasitiki, pats turi naujų draugų, pažinčių. Kodėl pasirinkai ne tik tą dalį, kurios Tau labai reikėjo iš tikėjimo ir iš Dievo – ten, kur aš neįgalus mane pagydyk, – bet visą kompleksą?

Tai labai provokuojantis klausimas. Kodėl aš pasirinkau? Nes taip parašyta Dievo įstatyme. Dabar laikausi taip, kaip parašyta Šventajame Rašte.

Aplinkiniai keistuoliu nelaiko?

Man 40 metų labiausiai rūpėjo, ką sako, kaip žiūri kiti. Aš galbūt pernelyg buvau nuo kitų priklausomas, nuo jų nuomonės apie mane, norėjau būti šaunus, puikus ir šioks toks, aukščiau už kitus ir t. t. O dabar… Aš gyvenau 40 metų kamuojamas depresijos, alkoholio, kaltės, sąžinės graužimų, „lomkių”, „pachmielų”, baimės, viso to… Per tuos 15 metų tiek daug iškentėjau, kad vėl pasiduoti, grįžti į tai, kaip gyvenau, tikrai nebenoriu. Kai man sako, jog save riboju, atsakau, jog nemanau, kad riboju, bet žinau, jog, praleidęs vakarą naktiniame klube ar kazino, tikrai nieko nelaimėsiu, o prarasti galiu labai daug. Aš jau geriau namie pasėdėsiu. Gyventi vienam nėra paprasta, tačiau žinau, kad šiuo metu man taip geriausia. Galbūt kažkada bus kitaip, pajusiu, jog jau pasiekiau kitą etapą.

Dar nepaminėjau, kad tik po pusketvirtų blaivybės metų aš pirmą kartą pamačiau pavasarį. Įvažiavau į Girulių kelią Klaipėdoje ir sustojau. Sustabdžiau mašiną, išlipau ir nuėjau į mišką, pamačiau mažus lapelius… Nors visą laiką, jau 45 metus, pavasaris supo mane, bet gyvenau nekreipdamas dėmesio, kokia graži žalia žolė, koks stebuklas iš beržo bėganti sula, paukščių čiulbėjimas. Pajutau visai kitą gyvenimo kokybę, ir man taip gera širdyje pasidarė. Kiti sakys, jog medžiai ir paukščiai buvo prieš mus milijoną metų ir po mūsų dar bus, bet pajausti, jog žalia, kaip gražu, kad pavasaris atėjo, – man tai nepakartojama patirtis. Tačiau tam reikėjo laiko. Sveikimas yra kelias.

Tikrai šiandien neturiu jokio noro išgerti. Tiesa, kartą per tris mėnesius sapnuoju sapnus, susijusius su alkoholiu. Suprantu, kad taip veikia pagirių sindromas, kuris išlieka ilgą laiką, kai jau nebevartoji. Draugai, tėvai žino, jog negersiu ir nesiūlo. Aplinkiniai ilgainiui pripranta ir priima mane tokį, koks esu.

Pasakoji, kad buvai patekęs į dugną, o dabar gyveni gana prabangiame name, finansine padėtimi nesiskundi. Kaip visa tai pavyko?

Stebėtinas dalykas, tačiau, kai tik pradėjau gyventi teisingai, pradėjau laikytis to, kas parašyta Šventajame Rašte, man pradėjo viskas kitaip sektis. Sunkiausia išmokti atleisti, tačiau, kai tai pradedi galėti, pamatai, kad visa tai, ką, atrodo, išleidai iš rankų, sugrįžta kitur. Aš iš tiesų kruopščiai žiūriu, kaip gyvenu ir nuolat klausiu: ar teisinga tai, ką darau?

Kai pradėjo grįžti žmonių pasitikėjimas, jog tikrai nebegeriu, tai ir darbą geresnį gavau. Paskui teko priimti keletą sudėtingų, bet, kaip pasirodė, labai teisingų sprendimų verslo srityje. Transporto verslas merdėjo, buvo vis sunkiau, ir man reikėjo priimti tokį sprendimą, kad tėvui, kuris daugelį metų dirbo šiame versle, reikėjo pasakyti: „Tėvai, parduodam, metam šį verslą, visą transportą, kuriuo užsiiminėjam ir pereinam visiškai į kitą profilį.” Vėl galvojau, ar aš jam taip galėsiu pasakyti, kaip man jam tai pateikti, ar nesupyks. Aš iškart bėgau pas kunigą, važiavau pas Tėveliuką (kunigą Pūdžemį) ir pasakiau, nupasakojau situaciją: tėvas, kuriam 79 metai, visą gyvenimą dirbo transporte, o dabar sūnus po dvejų metų blaivybės ateina ir sako: „Žinai, tėvai, tavo visas verslas merdi, metam, parduodam viską, ką tu čia uždirbai, ir pereinam į kitą.” Tai Tėveliukas man ir patarė: „Nueik ir pasakyk savo argumentus, kad ir koks būtų atsakymas, nesinervink, bet palik tėvui spręsti. Jis turi teisę rinktis.” Taip ir padariau, nuėjau ir pasakiau. Iš pradžių tėvas nesutiko. Sakau, gerai, aš tau tik pasiūliau. Atsisveikinome ir išvažiavau. Kitą rytą tėvas man paskambino ir sako: „Aš pagalvojau, tu teisus, tvarkyk, parduok, pereinam į kitą verslą, ir viskas.” Kaip paskui pasirodė, tai buvo labai laiku.

Nemanau, kad esu geresnis ar blogesnis nei kiti. Labai norėjau savo namo, nes, kai buvau priklausomas, tai labai sunkiomis sąlygomis teko gyventi, be savo kampo. Kai stačiau namą, derinau kiekvieną detalę, man viskas taip svarbu atrodė. Šiandien susimąstau – ar tikrai man to reikia?

Kalbino Kęstutis Dvareckas ir Andrius Navickas

Šis pasakojimas yra dalis šiuo metu rengiamos knygos apie priklausomybes „Sutemos tirščiausios prieš aušrą”. Planuojama, kad knyga turėtų pasirodyti 2012 metais.


Bernardinai

TAIP PAT SKAITYKITE