Net ir paskutinę darbo dieną prieš atostogas, praėjusį penktadienį, sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas neturėjo laiko pietų pertraukai. Per ją sutiko atsakyti į redakcijos klausimus.
Atostogos yra gerumas
– Likote normaliai nepietavęs, o tai – nesveika.
– Užkandau salotų su vištiena, ir pakaks.
– Gal pradėkime nuo maloniausių dalykų – atostogų. Kur jas praleisite?
– Atostogos yra gerai. Savaitę pailsėsiu Lietuvos pajūryje. Po to planuoju pasikrauti dviratį, sėsti į automobilį ir važiuoti į Vokietiją. Ten – dviračiu apvažiuoti aplink Miuncheną.
– Kodėl aplink Miuncheną ir kiek kilometrų?
– Lietuvą jau esame apvažiavę. Dabar kažkaip išsirinkome Miuncheną. Keliausime septynias dienas, susidarys apie penki šimtai kilometrų. Galbūt mažiau, tai priklausys nuo pasirengimo, nes važiuoja ir moterys, ir vaikai. Kelios šeimos, bus didelis būrys.
Ryžtingai nusiteikęs permainoms
– Susitikime su naująja šalies Prezidente Dalia Grybauskaite jūs tarsi ir išlaikėte sveikatos apsaugos ministro egzaminą. Prezidentė pritarė jūsų ryžtingiems planams ir paragino juos kuo greičiau vykdyti. Ar tikitės išlaikyti ir politinių oponentų bei visuomenės, nepatenkintos sveikatos sistema, egzaminą? Kokie bus jūsų žingsniai?
– Darome tai, ką darėme nuo pirmos dienos, tiksliau, nuo praėjusių metų rudens, kai pradėjau vadovauti ministerijai. Vaistų kainų mažinimo planas, kuris jau patvirtintas, neatsirado per vieną dieną. Pusę metų jį derinome su pacientų organizacijomis, farmacininkais, specialistais iš ligonių kasų. Dabar planas jau pradedamas įgyvendinti, pirmieji dokumentai pasirašomi ir keliauja į gyvenimą. Tai dokumentai dėl kainų reguliavimo, įpareigojimai vaistinėms pasiūlyti pirkėjui pigiausią vaistą. Jei jo ar apskritai reikalingo vaisto nėra, miesto vaistinė privalo jį gauti per dvi dienas, kaimo – per keturias. Negalime padaryti taip, kad visi vaistai būtų pigūs, tačiau vaistininkas privalo pasiūlyti žmogui kelis vaistus: nuo brangiausio iki pigiausio vienodos formulės, vienodo poveikio, nuo tos pačios ligos. Būtina sudaryti žmogui sąlygas pačiam pasirinkti, kurį vaistą jam pirkti.
Vaistų politikos pinklės
– Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pritrūksta kai kurių paprastų vaistų, pavyzdžiui, širdies ligoms gydyti?
– Reikia atskirti farmacijos kompanijų verslo karą dėl įtakos ir tame kare naudojamas priemones. Jos ne visada būna korektiškos. Problemų turime, jas pripažįstame, bet būdai ir priemonės, pasirenkami tam karui, yra nepadorūs. Taip elgtis negalima, o mūsų šantažuoti nereikia. Lietuva maža šalis, penki skambučiai, ir viskas žinoma.
– Kaip jaustis žmogui, kuris žino, kad yra naujų gerų vaistų nuo vėžio, bet valstybė jų nekompensuoja arba kompensuoja tik kai kuriems ligoniams?
– Naujiems efektyviems vaistams kompensuoti valstybė skiria daug lėšų. Štai guli ant mano stalo jų kainos ir dar penkis milijonus litų iš rezervo rengiamės skirti būtent toms ligoms gydyti, apie kurias kalbate. Tai labai brangūs vaistai, už penkis milijonus litų bus galima padėti maždaug dviem šimtams ligonių. Kitais metais numatome įtraukti į kompensuojamųjų sąrašą naujausius vaistus lėtinei mieloleukemijai gydyti. Stengiamės padėti, skaičiuojame. Tai dideli pinigai, jų reikia metai iš metų, gydymas vaistais neprilygsta vienkartinei chirurginei procedūrai.
Finansuos ne viską
– Ligoniai ir gydytojai sunerimę, kad bus uždarytos rajonų ligoninės. Kaip numatoma restruktūrizuoti gydymo įstaigas?
– Antras didelis darbas, kurį atliekame be vaistų kainų sureguliavimo ir mažinimo, yra vadinamoji pertvarka. Jos planą taip ir pavadinome: sveikatos sistemos pertvarkos metmenys. Planas patvirtintas Vyriausybės protokoliniu nutarimu.
– Kada jis bus pradėtas vykdyti?
– Patarėjo Martyno Marcinkevičiaus vadovaujama darbo grupė baigia sudaryti naują Lietuvos gydymo įstaigų žemėlapį. Jį kuriame pagal pastarųjų trejų metų ligoninių teiktų paslaugų skaičių. Peržiūrėjome paslaugų sąrašus, suskaičiavome, kiek buvo gimdymų, kiek suteikta terapinių paslaugų, kiek operacijų atlikta dieną, kiek naktį, kokie chirurgai – vietiniai ar atvykusieji – operavo. Rengiamės kitų metų biudžeto tvirtinimui ir aiškiai bei argumentuotai ligoninių vadovams ir visiems žmonėms turėsime pasakyti, kokias medicinos paslaugas finansuosime, kokių galbūt atsisakysime.
Taiko penkis kriterijus
– Ar pavyks atsisakyti, nes rajonuose gyvenantieji turi įtakingų draugų sostinėje?
– Šiemet sveikatos sistemai turime keturis milijardus tris šimtus milijonų litų, kitąmet turėsime dar mažiau – apie keturis milijardus ar tris milijardus septynis šimtus milijonų. Gydymo įstaigų vadovams jau sakiau: štai jums trys milijardai septyni šimtai milijonų litų ir pasidalykite juos. Tačiau taip, kad nenukentėtų sergantys žmonės, kad būtų suteiktos visos jiems reikalingos paslaugos. Ir gydymo įstaigų vadovai, ir Seimo nariai turi suprasti: keiskime ar nekeiskime sveikatos apsaugos sistemą, bet nieko nedaryti nebegalima. Be abejo, pradėjus pertvarką bus visko, bus ginčų ir nepatenkintų, bet mūsų siekis – vieną ir tą patį kriterijų taikyti visoms ligoninėms. Visiems turi būti aišku, kad ne politiniu lobizmu ar kieno nors įtaka paremtas ligoninių paslaugų finansavimas. Jis paremtas realiais faktais. Tai operacijų, gimdymų, ligonių, gyventojų savivaldybėse skaičius, atstumai tarp ligoninių. Ir viskas. Tai penki kriterijai, kurie labai aiškiai rodo, kodėl ligoninė čia arba ten.
– Apie tai, kad Lietuvoje ligoninių per daug, kad jos nereikalingai eikvoja lėšas, o ligoniai veržiasi į didžiųjų miestų klinikas, kalbama jau daugiau kaip penkiolika metų, tačiau nieko nedaroma.
– Negalima sakyti, kad nieko nepadaryta. Buvo bandoma daryti. Radome Vyriausybės nutarimą uždaryti akušerijos skyrius, kuriuose per metus gimdo mažiau nei trys šimtai moterų. Šis nutarimas įvykdytas dviem trečdaliais. Įpareigojome ligonių kasas skubiai išspręsti šią problemą, nes buvo finansuojami akušerijos skyriai, kuriuose per metus užregistruota po 120 ar140 gimdymų. Tiesa, ir mes staiga nekelsime revoliucijos, nes medicina yra sritis, susijusi su žmogaus gyvybe. Svarbu tai, kad nubrėžėme kryptis ir pagal jas eisime. Tik laiko klausimas, kada ateisime iki pabaigos.
Politinių partijų nepaisys
– Galbūt po daugybės metų?
– Esame užsibrėžę viską padaryti per dvejus. Tai maksimalus laikas. Viskas prasidės nuo Naujųjų, ir tai ne ketinimai. Teisingai pastebėjote: anksčiau buvo kalbama, stalčiuose radome daugybę studijų. Mes planą jau patvirtinome Vyriausybės sprendimu. Priimti dokumentai tampa juridiniais, tai nebe kalbos. Aš įsakymu patvirtinsiu grafiką ir būsime priversti jį vykdyti. Tai yra politiškai biurokratinis kelias, bet kitaip neįmanoma ko nors pasiekti. Kita vertus, anksčiau, mano manymu, klaida buvo ta, kad buvo bandoma fiziškai uždaryti ligonines. Mes nesirengiame to daryti. Mes kai kurias paslaugas finansuosime, kai kurių – ne. Pirksime paslaugas žmonėms. Jau dabar prasidėjo merų skambučiai dėl to, bet aš visiems turiu vieną atsakymą: man nesvarbu, kokiai partijai priklauso meras. Turite pinigų – galite atidaryti net ir organų transplantacijos centrą, persodinti kepenis, širdį, bet tai darykite iš savo lėšų. Ir Seimo nariams tą patį sakau: turite pinigų – pasaulinio lygio centrą rajone, vienoje ar kitoje savivaldybėje atidarykite ir gydykite žmones. Mes neuždarysime ligoninių, tik pirksime ligoniams ne visas jose teikiamas paslaugas. Ligoninės gali keisti savo profilį. Yra patvirtintas modelis: terapija, dienos chirurgija ir slauga. To pakanka dviejuose trečdaliuose ligoninių. Stipri pirmoji grandis su prioritetiniu finansavimu, penki respublikiniai centrai, kokių dvidešimt ar trisdešimt ligoninių, pagal skaičiavimus, regioniniu lygmeniu – toks ateities modelis.
– Kaip pasieks toli esantį centrą ligotas pagyvenęs kaimo žmogus?
– Ir šiandien pasiekia. Mes kuriame mitus, o juos griauna skaičiai. Yra ligoninių, kuriose per dieną atliekama viena operacija arba pagal vidurkį – tik pusė operacijos. Ar tokioje ligoninėje be patirties gali būti suteikta kokybiška paslauga? Viskas turi būti daroma dėl žmogaus, o ne dėl gydytojo ir ne dėl ministro. Svarbu, kad žmogus galėtų gauti kokybišką saugią paslaugą. Ekstra atveju bus suteikta greitoji medicinos pagalba. Nebus taip, kad kaimo ambulatorijoje stovės kompiuterinis tomografas. Nereikia meluoti, žadėti tai, ko nebus. Kas iš to, kad rajonų ligoninės jų prisistatė? Nereikalingai pripirkta įrangos, ji net neišpakuota. Geriau turėti viską, ko reikia, penkiuose respublikiniuose ar regioniniuose centruose.
– Tačiau juose pailgės eilės.
– Manau, kad nepailgės. Bus daugiau personalo, centrai bus išdėstyti pagal geografiją, kad nuo skambučio iki gydytojo praeitų ne ilgiau kaip valanda. Bus vertinami atstumai, keliai.
Kas saugos sveikatą
– Tačiau jūs kalbate apie kritinius, skubius atvejus. Sveikatos reformos pradžioje buvo akcentuojama pirmoji grandis, sauganti sveikatą, o ne medicinos pagalba tuomet, kai ligonis prie mirties.
– Esame numatę savo metmenyse stiprinti pirminę grandį ir nieko naujo čia nereikia daryti, tik finansavimą padidinti. Gydytojas atlyginimą gaudavo už prisirašiusį ligonį, o dabar gaus už rezultatus, tai yra išgydytą žmogų, ir bus suinteresuotas tai daryti. Dabar šeimos gydytojas yra ne vartininkas, gaudantis ligą, o dispečeris. Privaloma tvarka padidinus slaugytojų skaičių niekas nesiskųs, kad šeimos gydytojas nedirba savo darbo. Ką dabar jis daro? Rašo! Kodėl rašo? Todėl, kad dirba slaugytojo darbą. Norime įvesti atskirą finansavimo eilutę slaugytojams, kad gydytojams liktų daugiau laiko. Kad jie galėtų pakelti galvą nuo popierių ir baigtųsi kalbos, kad gydytojas dvidešimt minučių rašo ir tik tris minutes apžiūri ligonį.
– Kada taip bus?
– Nuo kitų metų. Tame varganame biudžete norime visiškai kitaip išdėstyti prioritetus. Pristatėme tai profsąjungoms: Gydytojų, Gydytojų vadovų sąjungoms. Po atostogų sukviesime politikus, atsakingus už sveikatos apsaugą, gydymo įstaigų vadovus. Važiuojame ir važiuosime į apskritis. Visi turime suprasti, kad pertvarka daroma dėl ligonių ir juos gydančiųjų. Kiti ministrai priimtų dokumentų netvirtino Vyriausybėje. Mes tai darome – darbą formalizavome ir tai verčia ir mane, ir kitus dirbti. Pabėgti nėra kur. Ir finansinė situacija tokia, kad trauktis nėra kur. Čia kaip tėvui su nemylimu sūnumi. Ateina sūnus, sako: tėti, prisidirbau. Tėvas išsitraukia piniginę, duoda pinigų ir sako: „Imk ir dink nuo mano galvos.” Po kiek laiko vėl ateina prisidirbęs sūnus, tėvas vėl duoda jam pinigų. Tačiau trečiąkart sūnui prisidirbus jų nebeturi. Taip buvo ir su sveikatos sistema. Dabar yra problema – pinigų nėra. Aš nesugalvojau krizės. Galima piktintis, piketuoti, bet bus tiek, kiek bus, ir reikės išgyventi.
– O principas, kad pinigai eina paskui ligonį, netinkamas?
– Siūlykite, mes atviri pasiūlymams. Yra ligų, kurioms gydyti reikia dešimties nesilankančiųjų pas medikus pinigų ir to dar mažai. Yra labai brangių ligų.
– Ir institucijų, kurios taip pat išeikvoja daug lėšų, o efekto nematyti.
– Viską darome metodiškai. Pirmas darbas, kurį padarėme – patvirtinome Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų ir organizacijų reorganizacijos planą. Pirmą jo etapą jau baigėme: AIDS centrą sujungėme su Užkrečiamųjų ligų laboratorija, kas buvo ketinta padaryti gal penkiolika metų, ir niekas netikėjo, kad kada nors bus tai padaryta. Sujungėme, bus vienas vadovas, viena laboratorija. Likvidavome Farmacijos departamentą ir jis įsilies į ministerijos sudėtį. Higienos centrą sujungėme su Lietuvos sveikatos informacijos centru. Taupydami pinigus jau reorganizavome septynias institucijas, nuo spalio pirmos jų nebelieka. Sutaupėme beveik šimto etatų lėšas. Tai nėra populiarūs sprendimai, kuriais galėtume pasigirti. Žmonės praranda darbo vietas. Tačiau viskas daroma dėl ligonių. Nuo rudens pradėsime antrą etapą, kalbėsime apie kitą – visuomenės sveikatos bloko reorganizavimą. Be abejo, ten yra per daug žmonių, funkcijos dubliuojasi, todėl taupyti teks.
Gydytojai nebebus pikti
– Reanimatologai ir anesteziologai iš didžiųjų miestų važiuoja papildomai uždarbiauti į rajonus, nes ten atlyginimai didesni, o darbo krūviai – mažesni. Jie ten budėdami pailsi ir dar atlyginimą gauna.
– Taip, jūs visiškai teisi. Kartoju: šito nebeliks. Atsisakysim rajonuose reanimacijos palatų – nebereiks reanimatologų. Nebepirkisime tokių nereikalingų paslaugų, ir viskas. Esame suskaičiavę, kad gydytojai dirba trijų, keturių etatų krūviu. Visų pirma tai draudžia Lietuvos Respublikos įstaymai. Negalima dirbti daugiau kaip pusantro etato krūviu. Antra, žmogus fiziškai negali dirbti 32 valandas per parą, nes joje yra 24 valandos. Reikia juk ir pamiegoti, ir pas žmoną nuvažiuoti, ir su vaikais pabendrauti. Visiems akivaizdu, kas vyksta. Tai, švelniai tariant, prirašymas. Po Naujųjų taip nebebus.
– Gal tuomet gydytojai bus mažiau pavargę ir ne tokie pikti, taps malonesni pacientams?
– Gydymo įstaigų vadovai pabrėžia, kad blogai kalbu, jog mūsų siekis – vienas geras atlyginimas ir vienas etatas. Tai toks paprastas siekis. Sako, kaip tai padarysime? Jo link reikia eiti, gal po metų, dvejų pasieksime. Piketavusieji greitosios pagalbos ir kiti medikai reglamentavo būtent atostogų ir darbo laiko trukmę. Sprendimai priimami. Pavargęs gydytojas – nužudytas pacientas. Atsiprašau, bet taip.
Priemokos iš kišenės
– Anksčiau dirbę ministrai džiaugėsi, kad privačioms gydymo įstaigoms sudarius sutartis su ligonių kasomis sutrumpės ligonių eilės valstybinėse gydymo įstaigose, tačiau taip neatsitiko.
– Nėra greitų rezultatų. Turi įsijungti draudiminė medicina. Reikia eiti slovėnišku keliu. Po dvejų metų ligonių kasos turės įdiegusios informacinių technologijų sistemą ir pasakys, kiek kainuoja viena ar kita paslauga. Tada žmogus galės primokėti penkis ar dešimt procentų tiek valstybinėje, tiek privačioje gydymo įstaigoje. Valstybinėje nebeliks jokių komercinių palatų, jokių eilių be eilių, nukreipimų. Toms pačioms žaidimo taisyklėms turės paklusti ir valstybinės, ir privačios gydymo įstaigos, gaunančios ligonių kasų finansavimą. Žmogus galės mokėti pats arba draustis papildomai. Privatininkai skundžiasi, kad jie diskriminuojami, ir aš iš pradžių taip maniau, bet dabar įsitikinau, kad taip nėra. Vienas mano turtingas draugas, besigydantis privačiose gydymo įstaigose, piktinosi, kad valstybė už jį nesumoka. Po ilgų diskusijų aš jam įrodžiau, kad sumoka. Klausia, kodėl turiu primokėti? Atsakiau, todėl, kad kvailas esi, iš tavęs ima, ir viskas. Esi vaikščiojantis pinigų maišas ir iš tavęs paima tai, ko nepriklauso imti. Žaidimo taisyklės turi būti lygios visiems. Privatūs bendrosios praktikos gydytojai neima jokių priemokų.
– Ligoniui nuėjus konsultuotis pas privačiai dirbantį specialistą, gydytis jis pakviečia į valstybinę gydymo įstaigą. Gydytojui gerai, ligoniui – taip pat, o valstybei, kuriai trūksta lėšų?
– Valstybei blogai. Reikia gryninti funkcijas. Tegul veikia, stiprėja privati medicina, bet ne dėl to, kad joje dirbantis gydytojas nusivestų ligonį operuotis už valstybės pinigus įrengtame kabinete. Sistema kuriama beveik dvidešimt metų ir vienu veiksmu nieko nepakeisi. Vienas etatas, geras atlyginimas už jį, ir nebereikės gydytojui lakstyti iš vienos gydymo įstaigos į kitą, juolab žemintis. Aš taip įsivaizduoju sistemą. Dabar du trečdaliai gydytojų dirba ir valstybinėse, ir privačiose gydymo įstaigose, nes nori užsidirbti, bet tai nenormalu.
– Dienos stacionarai, slauga namuose, reabilitacija – tai sritys, kurioms trūksta dėmesio ir kurios padėtų taupyti valstybės pinigus, o ligoniams būtų daug patogiau.
– Taip.
Dovanos ir kyšiai
– Ar pritariate teiginiui, kad gydytojus valstybei turi padėti išlaikyti ligoniai?
– Nepritariu. Ligonio santykis su gydytoju – tai dviejų žmonių santykis. Tai sudėtinga. Du trečdaliai ligonių patys stengiasi atsidėkoti gydytojams. Paradoksalu, bet taip yra. Kai žmogus, turėdamas galią paveikti kito žmogaus gyvybę, drįsta už tai reikalauti iš jo pinigų, yra baisiausia. Tokio žmogaus elgesys priklauso nuo to, kokios kokybės buvo jo mamos pienas.
– Kokia jūsų sveikata, ar esate buvęs gydytojų pacientu?
– Esu operuotas, esu senas opininkas.
– Ar esate davęs gydytojams kyšių?
– Ne, nedaviau.
Dosjė
Algis Čaplikas gimė 1962 m. sausio 27 d., baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Kvalifikacija: inžinierius geodezininkas. Dirbo Vilniaus melioracijos statybos montavimo valdybos darbininku kontrolieriumi, Statybos montavimo tresto „Vilniaus statyba” 9-osios statybos valdybos geodezininku, inžinieriumi geodezininku.1989–1992 m. dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje. Buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Vilniaus m. tarybos narys, grupių koordinatorius. 1990–1995 m. Vilniaus miesto savivaldybės Justiniškių seniūnas, 1996–2000 m. Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos centro sąjungos sąrašą. 1996–1998 m. statybos ir urbanistikos ministras,1998–1999 m. aplinkos ministras. 1995–1996 m. Vilniaus miesto tarybos narys, 2000–2003 m. Vilniaus savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas. 2003–2004 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretorius. 2004–2008 m. Seimo narys, išrinktas Žirmūnų vienmandatėje apygardoje. Iki 2006 m. 10 mėn. buvo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnu, nuo 2006 m. Seimo pirmininko pavaduotojas. Nuo 2008 m. Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas. 2008 m. gruodžio 9 d. Prezidento dekretu paskirtas penkioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru.
Ministro A.Čapliko veiksmai
Siūlo didinti atlyginimus, o ne dalyti lengvatas.
Sumažino SAM pavaldžių įstaigų vadovų atlyginimus.
Pasirašė įsakymą, kuriuo šalies medicinos rezidentūros bazėms antrajam ketvirčiui paskyrė 5,5 mln. litų. Ši suma skirta gydytojų rezidentų, atliekančių profesinės veiklos praktiką medicinos rezidentūros bazėse, pareiginėms algoms ir valstybiniam socialiniam draudimui apmokėti.
Be kitų kuruojamos sistemos ydų, pripažįsta ir „nenormaliai didelę” farmacijos kompanijų įtaką, tačiau greitų pokyčių nežada.
Siekia išgirsti ir apsvarstyti visus pasiūlymus, galinčius padėti racionaliai skirstyti sveikatos apsaugai tenkančias lėšas.
Citatos
Vyriausybės nutarimai dėl darbo laiko ir atostogų trukmės suvienodinimo buvo priimti ne skubiai, ne slapta ir pritariant nemažai sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų daliai. Reikia ne stengtis pakeisti priimtus sprendimus, bet ieškoti kitų būdų specifinėms kai kurių profesijų darbuotojų problemoms spręsti.
Galutinis tikslas – mažinti vaistų kainas.
Ir per sunkmetį mes turime tesėti įsipareigojimus.
Lengviname verslo steigimo sąlygas ir mažiname biurokratiją.
Negyvename pasakų šalyje.
