Tai iš kur tos tamsios nuotaikos? Kodėl su niekuo nebendrauji?
– Skaičiau apie autizmą, lyg ir tinka. Toks žmogus nežiūri į pašnekovą, nepalaiko akių kontakto, nesupranta kitų, nenaudoja mandagybių. Skaičiau iki dviejų nakties, žaidžiau kompiuteriu iki penktos, kėliausi ketvirtą dienos. Mano sūnus – visiška priešingybė man. Nors tėvas nenormalus, jis yra labai normalus, pozityvus ir tvarkingas. Nors aš irgi būčiau socialus, jeigu turėčiau galimybių. Apie autistus rašo, kad jie labai šnekūs, bet gali nereaguoti į auditoriją. Tik kad tos auditorijos nėra! Kaip pralaužti stereotipus? „Laba diena. Kaip šeima, kaip vaikai? „Ačiū, gerai.” Sakau, ką galvoju, provokuoju – vis tiek jokios reakcijos. Mane žmonės išnaudoja. Jie su manimi patenkina socialinį poreikį, o aš taip negaliu. Jie nešneka, kas man įdomu. Žiūriu – žmogus su kauke. Bandau ją nuplėšti – nenusiplėšia!
– O gal jiems iš tikro rūpi žmonos ir vaikai?
– Tai yra, po kauke nieko ir nerasi? Dabar atradau knygas, su jomis ir bendrauju. Aš suvokiau: manęs iš esmės nėra, veikia hormonai, veikia socialinė programa, jautiesi kaip lėlė už virvučių tampoma. Pavyzdžiui, seksualinis potraukis – jėga kuri nuo manęs nepriklauso. Arba – dirbu, dirbu, galiu nusipirkti daiktų, bet tas vartojimas nieko neduoda.
– Iš dalies tu teisus, žmonės dažnai tiesiog plaukia pasroviui.
– O kaip man gydytis nuo autizmo ir beprasmybės jausmo? Kokį psichoterapeutą pasirinkti? Kuo keistesnis esi, tuo mažesnė tikimybė, kad tave supras. Tarkime, ar psichoterapeutas svarstys su manimi egzistencialistų mintį, kad pasirinkimas tarp dviejų šieno kupetų yra savižudybė? Arba neseniai sugalvojau teoriją: beždžionių bendruomenėje būdavo vadas, kuriam priklausė daugelis patelių, bet būdavo ir atstumtų patinų. Tai tie patinai išmoko pasitenkinti patys – masturbuotis. Po to jiems likdavo laiko filosofuoti – taip ir atsirado civilizacija. Aš kai išsilieju, tampu ramus normalus žmogus, galiu kažką kurti. Galėtų stotyse šalia tualetų, motinos ir vaiko kambarių įtaisyti ir masturbacijos kambarius.
– Tai reiškia, kad renkiesi vienatvę?
– Žmona dabar jogė, visai pasinešė, tarp mūsų jau viskas baigta. Bet romantinių santykių nenoriu, jais nusivyliau. Veiks hormonai, vėl grįši į chemiją. Jausmų demonstravimas dabar man šlykštu, emocijos – tai fiziologija. Bendravimas – bjaurus dalykas, visur vaidmenys, jau nuo vienerių metų jų primokė. Turi būti geras tėvas. Tai yra programa, kurią priimi. Kai atlieki tėvo rolę, jauti pasitenkinimą, nes turi jį jausti. Arba turi jausti pasitenkinimą dėl statuso ir dėl pinigų. Norisi išeiti į dykrą ir tapti šventuoju atsiskyrėliu.
Taip, iš tikro panašu į autizmą (tik ne į tikrus autistus vaikus, o į nesveikai uždarus suaugusius) Kas jie tokie? Autistai pavaizduoti daugelyje meno kūrinių: garsiame filme „Amelija iš Monmartro”, I. Yalom knygoje „Gydymas Šopenhaueriu”. Autistai – tai nepritapėliai, keistuoliai. Daug autistų rasime tarp meno žmonių, originalių idėjų autorių. Autistai taip giliai bei autentiškai viską patiria, kad gąsdina kitus. Jie nesupranta, kaip visiems kitiems žmonėms pasiseka taip gerai save apgaudinėti. Nenuostabu, kad moralė autistams įtartina, todėl jie „nepatogūs”, nekonformistiški. Būtent todėl iš autistų yra ko pasimokyti.
Bet yra ir negražioji autizmo pusė: bendravime autistas neempatiškas, nesupranta žmonių, linkęs juos nagrinėti moksliškai, nejaučia, ką apie jį galvoja kiti, pvz., neišeina iš svečių, nors šeimininkai jau seniai pavargo. Jis neišreiškia jausmų arba juos išreiškia mechaniškai. Autistas tarsi gyvena kalbančioje galvoje, gali nejausti alkio ir nuovargio. Dėl šių savybių jis yra labai vienišas, o vienatvėje patiria tokias baisias būsenas, kurių geriau besijaučiantys žmonės net neįsivaizduoja. Todėl autistas gali net patirti psichozę. Žinoma, toks jis yra dėl nenormalaus, agresyvaus, supainioto bendravimo tėvų šeimoje, nuo kurio gelbėjosi užsidarymu.
Kaip jam padėti? Norint priartėti prie autisto reikia kantriai priimti jo abejingumą ir atsiribojimą tol, kol jis jumis patikės. Dėl skaudžios patirties jis bijo, kad neužilgo priskirsite jį prie beviltiškų atsiskyrėlių kategorijos ir paliksite. Gerai klostantis santykiams, autistas gali tapti nuo jūsų vaikiškai priklausomas, bet tai – geras ženklas. Jis turi suprasti, kad bendravimas jį gelbsti iš daugelio kančių. Autistui labai svarbu mokytis bendrauti – stebėti savo ir kitų jausmus, išmokti elgtis įvairiose socialinėse situacijose, suvokti, kaip į jį reaguoja žmonės.
Psichologė Genovaitė Petronienė
