Nuveikti pasaulinio garso darbai, pelnyti žymiausi vardai, atšvęstas jubiliejus, o laiko, anot akademiko Jurgio Brėdikio, gulėti ir žiūrėti į debesis vis dar neatsiranda.
Dirba be atlyginimo
– Kodėl reikėtų gulėti ir žiūrėti į debesis?
– Užsitarnavau. Iki šiol visą gyvenimą buvau užsiėmęs, laikas buvo suskirstytas minučių tikslumu. Dabar turėtų daug kas keistis. Pirmieji ženklai jau pasirodė: kai praėjusią savaitę Lietuvos mokslų akademijoje vyko minėjimas ir mano naujos knygos pristatymas, solidi akademijos kompanija užtraukė dainą, porą šokio ratų apsisukome.
– Tačiau ir vėl neturite laisvo laiko?
– Aš niekur nebedirbu, turėčiau turėti.
– O paskaitos Kauno medicinos universitete, knygų rašymas?
– Esu emeritas, todėl turiu teisę dirbti su studentais. Dėstau įvadą į Rytų mediciną šešto kurso studentams ir džiaugiuosi, kad susidomėjimas šiomis paskaitomis auga. Užpernai jas savanoriškai pasirinko 50 studentų, pernai – 80, o šiemet jau 150. Džiaugiuosi turėdamas galimybę atverti langą į visai kitą sritį.
Žavi Rytų filosofija
– Kodėl numylėtą kardiochirurgiją keičiate į Rytų mediciną?
– Labai gaila, kad anksčiau negalėjau prisiliesti prie Rytų medicinos. Ji buvo užmiršta, nors egzistuoja tūkstantmečius. Ateities medicina neabejotinai bus senosios ir naujosios sąjunga. Šiuolaikinė medicina išgyvena krizę, ji nežino, kas yra žmogus, kas yra sveikata ir nesveikata. Dabar gydome diagnozę, o ne žmogų. Gilioje senovėje Rytų filosofai žinojo, kad žmogus yra visatos dalis, kad jį sudaro ne tik kūnas, bet ir dvasia. Medicinoje dominavo holistinis priėjimas prie žmogaus.
– Tačiau Rytų medicina labiau tinka sveikatai išsaugoti, nei ją sugrąžinti?
– Modernioji medicina – organų transplantacija, hemodializė, kardiochirurgija yra neišvengiama. Tačiau sveikatos profilaktika moderniojoje medicinoje yra nepakankama. Ajurvedinė medicina skirta saugoti sveikatą. Tam tikslui labai svarbu išlaikyti energinį balansą. Mums tai padaryti labai sunku. Oro ir proto tarša, šiuolaikinių technologijų, be kurių neįsivaizduojame savo gyvenimo, žala sveikatai yra nepataisoma. Formulė labai paprasta: joks organizmas 100 proc. nepriima to, kas nenatūralu.
– Kokia Jūsų sveikata?
– Nedrįstu apie save kalbėti. Kaip vertinu, tokia ir yra.
Sportas ar sveikata?
– Savo trečiąją knygą „Ties riba” paskyrėte didžiajam sportui ir jo daromai žalai žmogaus sveikatai, nors pats esate išbandęs bene dešimt sporto šakų ir esate Lietuvos čempionas.
– Didysis sportas ir sveikata yra antonimai. Viskur yra psichinių ir fizinių galimybių ribos. Jas peržengus iškyla didžiulė rizika sveikatai, gali ištikti staigi mirtis. Negana to, nė viename kontaktiniame sporte neišvengiama traumų. Daugybė neurochirurgų ir odontologų pacientų yra buvę futbolininkai. Po boksininkų mirties, atliekant patanatominius tyrimus, paaiškėja, kad jų kūne buvo daugybė vidinių randų. Vadinasi, daugybė raumenų ląstelių nefunkcionavo. Kas gali būti baisiau, kai po nokauto boksininkas nesugeba rasti namų. Boksas, karatė ir kitos panašios sporto šakos vadinamos Rytų kovos menais. Koks tai menas? Tai – ne meno, o antihumanizmo elementai
– Kaip to išvengti?
– Turi būti skatinamas kilnus sportas, bet visi nori medalių net ir invalidumo kaina. Patyrusieji sunkias traumas grįžta atgal į didijį sportą ir tuo didžiuojasi. Žinoma, be profesionalų kovų nebūtų sporto žavesio, bet išeitis yra. Štai neseniai skaitydamas paskaitą sporto organizacijų vadovams siūliau pasitelkti elektroniką. Apgaubus sportininką specialiu tinkleliu, pakaktų fiksuoti smūgį, kurio kūnas nepajaustų. Užtenka pažiūrėti vienos sporto medicinos gydytojos sukauptas finišą pasiekusių maratonininkų veidų nuotraukas ir pasidaro aišku, kokia yra sporto pergalių kaina.
Apie kardiochirurgiją – rimtai
– Tačiau juk nedaug trūko, kad jūs būtumėte tapęs ne kardiochirurgu, o sporto profesionalu?
– Kai baigiau antrą studijų kursą Medicinos universitete ir Kūno kultūros akademijoje, paaiškėjo, kad esu nusikaltėlis, nes dvejus metus gavau dvi stipendijas. Teko vienų studijų atsisakyti. Pasirinkau mediciną, nes ten stipendija buvo mažesnė, tik 45 rubliai.
– Iš ko paveldėjote stiprų humoro jausmą? Juk tėvelis, Lietuvos diplomatas, privalėjo būti santūrus?
– Matyt, tai buvo užkoduota man būnant embrioninėje fazėje. Humoro jausmas – viena gerųjų žmogaus savybių. Kai pajausdavau, kad norintis pas mus dirbti žmogus neturi humoro jausmo, – nepriimdavau. Tikrai. Jei vyras, sulaukęs aštuoniasdešimties, dar mato moteris, tai rimta ar humoras?
– Tačiau kardiochirurgija – pati rimčiausia sritis medicinoje. Kodėl būtent ją pasirinkote?
– Visuomet norėjau daryti gera žmonėms. Šiam tikslui pasiekti medicina yra pati dėkingiausia sritis. Prieš 50 metų Sovietų Sąjungoje kardiochirurgijos nebuvo, pasaulyje ji tik kūrėsi. Teko mąstyti, kaip padėti žmonėms. Nuostabu, kad pirmoji operacija – dvivarčio širdies vožtuvo išplėtimas, pavyko. Tai atlikau plakant širdžiai paprasčiausiai pirštu. Jis anatomiškai atitinka širdies angą. Pirštą vadinu trečiąja chirurgo akimi.
Medicina tobulėjo, atsirado galimybė kurti naujus metodus. Pagrindinė mano charakterio savybė – kurti, ieškoti atsakymų į tai, kas nežinoma, paslaptinga. Iš čia kilo išradimai. Esu dėkingas tam, kuris mane globojo, kad man leido ieškoti, rasti. Gal ne viską padariau, kas buvo leista…
Gyvenimas yra gražus
– Kūrėjo genai pasireiškė ne tik vystant kardiochirurgiją, bet ir grožinėje literatūroje. Trys knygos gydytojui yra daug. Ar jau pradėjote ketvirtąją?
– Reikia padaryti pertrauką. Jas dariau ir po pirmosios, ir po antrosios knygos.
– Šie metai Jums – neeiliniai, kūrybai trukdo kiti darbai ir pomėgiai?
– Žmogui reikia ir vienam pabūti, ir būry draugų. Smagu gyventi tarp žmonių, kurie tave myli, supranta, palaiko. Aš gyvenu dėl kitų žmonių, darau jiems ką galiu. Visų pirma viską darau Kaunui, esu tikras kaunietis, nors gimiau Prahoje, kur tuomet dirbo mano tėvelis. Mano knygų herojai gyvena Kaune, nors draugų turiu visame pasaulyje. Net pasaulio kriochirurgijos draugijos prezidentas Sajio Sumido pasirodė esąs mano draugas, jei apsisupęs lietuviška tautine juosta.atskrido mane pasveikinti gimtadienio proga, atsisakęs labai svarbios paskaitos Honkonge.
Ciceronas yra pasakęs, kad žmogui, kuris nesupranta, kas yra gėris, pats geriausias gyvenimas nebus gražus. Ir priešingai: jei tai supranta, lengvai susitaiko su tuo, ką duoda likimas.
Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis
Profesorius J.Brėdikis – išskirtinė, neprilygstama asmenybė, kardiochirurgijos mokslininkas, pradėjęs aritmijų chirurgiją nuo nulio ir išsprendęs jos problemas iki galo pasauliniu lygiu. Tai profesionalas, kuris mane įsileido į kardiochirurgiją, pastatė ant jos bėgių. Tai pats autoritetingiausias specialistas, labai darbštus, stiprus žmogus, nuostabus mokytojas.
Biografijos faktai
J.Brėdikis gimė 1929 m. balandžio 30 d., Prahoje, Čekijos Respublikos sostinėje. 1952 m. baigė Kauno medicinos institutą. Kauno klinikose 1957 m. įsteigė Širdies chirurgijos centrą, sukūrė širdies ritmo sutrikimų gydymo originalius būdus: elektrokardiostimuliaciją (1960 m.), aritmijų židinių pašalinimą (1977 m.), pirmą kartą panaudojant kriotechniką ir lazerį. J.Brėdikis operavo Belgijoje, Prahoje, kitose šalyse. Į Maskvą operuoti žymių žmonių profesorių skraidindavo specialiais reisais, iškviesdavo bet kuriuo paros metu.
Darbai ir nuopelnai
J.Brėdikis yra 63 išradimų, apie 1000 publikacijų širdies elektrinio stimuliavimo ir chirurginio širdies ritmo sutrikimų gydymo klausimais, 13 monografijų ir vadovėlių, 3 beletristinių knygų autorius. Yra Lietuvos mokslų akademijos ir Rusijos medicinos mokslų akademijos tikrasis narys, Europos kardiotorakalinės chirurgijos, Tarptautinės širdies elektrostimuliavimo ir elektrofiziologijos ir Tarptautinės chirurgijos draugijų narys, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, respublikinių mokslo premijų, SSRS valstybinių mokslo premijų laureatas.
1993–1994 m. jis vadovavo Lietuvos sveikatos ministerijai, 1995–1998 m. buvo ambasadorius Čekijos, Turkijos ir Vengrijos respublikose.
