Mumyse esantis vaikas – tai kiekviename iš mūsų giliai paslėpta ir nesąmoninga vaikystė, atgimstanti keistuose sapnuose, audringose emocinėse išraiškose.
Vienas pirmųjų, kuris apie tai prabilo – Z. Froidas. Jis manė, kad kiekvieno suaugusiojo viduje, besistengiančio, iš visuomenės požiūrio taško, būti „geru ir teisingu“, slepiasi neklaužada vaikas, impulsyvus, šiek tiek egoistiškas, ir nelabai geras. Suaugusysis stengiasi suvaldyti, neįsileisti į sąmonę šio vaiko norų, agresijos, o šis vis tiek išlenda sapnuose, neurozėse, neapgalvotuose žodžiuose ir veiksmuose. Šis vaikas – tai mūsų vaikiška patirtis, mūsų atsiminimas apie save mažą, priklausomą nuo suaugusiųjų, bet kupiną energijos veikti.
Vaikiška atmintis ne visada atsispindi žodžiuose – iki tam tikro amžiaus daugiau įsimena kūnas. Jis įsimena garsus, įpročius, pojūčius, jausmus, judesius. Ir labai dažnai vaikiška patirtis sugrąžina iš atminties mums kvapus, žmonių prisilietimus, intonaciją, su kuria į mus kreiptasi. Mes, suaugusieji, pasitikintys savimi, staiga pasijuntame kaip perlieti lediniu vandeniu, jaučiamės silpni ir priklausomi. Kas su mumis darosi? Nepriimtiną vadovo ar kolegos žvilgsnį sutapatiname su tėvo, kuris į mus, penkiamečius, taip žiūrėjo, ir intonacija panaši. Suveikė vidinis vaikas: pasijutai penkiamečiu, kurį galima paveikti ar pastatyti į kampą. Ir suaugusysis pasakoja: „aš nesugebėsiu su juo dirbti, aš jo kažkodėl bijau“.
Ankstyvoji psichoanalizė teigė, kad tas vaikas iš prigimties nėra geras: jis asocialus, žiaurus, gyvena vien savo norais ir pan. Žinoma, tai pasąmoniniai siekiai. Buvo manoma, kad išsilavinusi visuomenė turi nugalėti kiekviename slypintį prigimtinį monstrą ir jo ardomąsias jėgas, ir būtent taip žmogus susipažįsta su normomis ir tarpusavio bendravimu. Bet vidinis vaikas nemiega ir kartas nuo karto apie save primena.
Žmogus patyrė stresą, sunkiai sekėsi gyvenime, turėjo problemų su sveikata – vaikiška patirtis iškart prabyla: nemiga, baimės, agresija, isterija ir pan. Psichoanalitikas siekia suaugusįjį supažindinti su viduje slypinčiu vaiku ir galimybė pažinti šią savo pusę tarsi suteikia pagrindo geriau kontroliuoti savo elgesį ir nesaugumo jausmą.
Bet psichoanalizė keitėsi, atsirado naujų psichoterapijos krypčių. Keitėsi ir požiūris į mūsų vaikiškąją pusę. Be spontaniškumo, agresyvumo (kas, beje, ne visada vien blogai realiame gyvenime), buvo aptikta, kad būtent ši mūsų pusė turi neįtikėtinai didelį kūrybinį užtaisą, yra susidomėjimo pasauliu ir žmonėmis išteklius, kad būtent ši mūsų pusė atsakinga, kad ir nesąmoningu lygmeniu, už mūsų vietą pasaulyje.
Viskas prasideda vaikystėje. Vaikai, kuriais buvome, norėjo gyventi, kūrybingumas buvo vienas pasaulio pažinimo raktų (per pirmus du metus, suaugusieji, pabandykite išmokti vaikščioti, bėgioti, išmokti naują kalbą ir laisvai ja pradėkite kalbėti), jiems viskas pasaulyje atrodė įdomu. Ir – tėvai, pažvelkite į savo vaikų akis – jie žino apie save kai ką, kas nesąmoninga išmintimi atsispindi jų žvilgsnyje ir žodžiuose. Nėra patirties, bet nėra ir žiauraus bei vienpusiško „pasaulį priimti ir matyti tik taip!“ Žinoma, vaikas nesugeba valdyti savo jausmų: myli be galo, pyksta ir niršta nesustabdomai. Jam įdomu ir tai, kas laikoma netinkamu. Iš čia ir kyla puritono Froido išgąstis (itin įtikinamai apie šį psichoterapeutą parašė E. Fromas).
Kai kalbame apie giliai mumyse slypintį vaiką, į mūsų dėmesio lauką patenka realūs vaikai. Ir tai neatsitiktinumas. Kaip mes suvokiame save ir priimame vaikystėje – mylim, nekenčiam, keliam pretenzijas ar visai užmirštame – taip elgiamės ir su aplink esančiai tikrais vaikais. Jeigu būdami trejų-ketverių mes jautėmės nereikalingi, mumis kažkas buvo nepatenkintas, tai liko viduje. Ir suaugęs sveikas vyras, pats tėvas, bet su tokia vaikystės patirtimi, rėks ant savo trimečio ir nenusiramins. Jis prisimins save būtent tokį (kokį jį matė suaugusieji) ir tokį save mato savo sūnuje ar dukroje: su savo vaikais nežaidžia suaugusieji, kurie vaikystėje nežaidė su savo tėvais – jie gali tik auklėti, jiems nuobodu tėvų vaidmenyje, kaip buvo nuobodu ir jų pačių tėvams.
Mes, suaugusieji, tampame išmintingesni, kai stebime vaikus, o ne bandome juos perlaužti, stengdamiesi padaryti juos patogius dabartiniams mums. Bet kartu su mumis jie jau rytdieniniai, ir jiems turi būti patogu, smagu savo gyvenime – rytojaus gyvenime. Ir neretai naivus, bet smalsus ir kūrybiškas vaiko požiūris lengviau prisitaiko prie gyvenimo, nei mūsų įprastasis suaugėliškas (o juk karalius – nuogas!).
Iš vaikystės ateina noras keistis ir išbandyti, tikėti svajonėmis, ir apskritai – svajoti. Nemokantis svajoti ir fantazuoti žmogus sunkiai įsivaizduoja save ateityje, sunkiau planuoja ir yra nekoks kūrėjas. Būtent todėl psichoterapijoje, kurioje dirbama ne tik su psichologine sveikata ir šeimyninėmis problemomis, bet ir su sėkme, efektyvumu, nukreipimu, visų pirma padedama žmogui atsatyti kontaktą su vidiniu vaiku, vėl prieiti prie jo kūrybinės energijos, galimybių. Ir tam reikalinga pereiti nepaprastą savęs priėmimo ir meilės sau mažam kelią, netobulo ir ne visada patinkančio suaugusiųjų pasauliui, į kurį įžengėme. Kažkas nekenčia savęs-paauglio: negražaus, nerangaus, nesėkmingo. O juk protingi senoliai sakydavo apie paauglystę: gražių grynaveislių šunų šuniukai turi būti negražūs. Tas pats bjaurusis ančiukas – apie tai! Labai svarbu kartu su atsiminimu apie šį laiką sugrąžinti ir labai svarbius žmones bei mintis, kuriuos tuo metu branginome. Juk tai, už ką buvo vertinama, kelia savivertės jausmą šiandien, suaugus. Kiekviename žmoguje tai yra ir būtina tuo didžiuotis.
Kai iš tolimos praeities, iš vaikystės į mūsų suaugėlišką dabartį ištiesiama kad ir maža, bet viltinga pagalbos ranka, privalome ją pagriebti. Bet naudotis šia pagalba galima tik su meile ir pasitikėjimu pažvelgus į save mažą ir prisiėmus sau-suaugusiajam atsakomybę už savo saugumą ir ramybę. Ir nustoti teisti save („jis ne toks, jis jau pasikeitęs…“) galite tik jūs patys: „jis – tai aš, aš – tai jis!“ Tada jūsų vaikai turės gyvą, apginantį, padedantį, stebintį ir visiškai kūrybingą tėvą ar mamą. Tokie tėvai net kai bars ir auklės – nežemins ir neengs. Nes brangins.
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
