Deja, bet į praeitį nueina daug gerų šeimyninių tradicijų. Šeimos nustoja vakarais susirinkti prie bendro stalo ir aptarti praeinančios dienos įvykių, kartu gaminti kokį tradicinį patiekalą ir po to jį suvalgyti… Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybių greit maitintis ir daug bendrauti – internetu ar telefonu. Bet ar greitumas duoda tokių rezultatų, kokių pasiekdavome neskubėdami susėdę prie bendro laužo ar tiesiog ilgėliau pabūdami kartu?
Kam reikalingos šeimos tradicijos?
Nuo senų laikų šeimos tradicijos buvo kuriamos, saugojamos ir perduodamos iš kartos į kartą turint tikslą sutvirtint šeimą ir įnešti laimės. Karai, badas, ligos – viską lengviau išgyventi, kai šeima tvirta. Tradicijos vienija šeimą ir stiprina ryšius tarp kartų. Aiškūs ir suprantami tradiciniai veiksmai suteikia progą kiekvienam šeimos nariui pajusti rūpestį, džiaugsmą bendra veikla, vilties kupiną pagalbos petį, supratingumą, asmeninę ir bendrą atsakomybę. Tai padeda skleisti ir įgyvendinti kūrybinius gebėjimus. Pasirengimas pergalei ir jos šventimas, bendras poilsis ar namų ruoša padeda kiekvienam realizuoti savo kūrybinį potencialą.
Šeimos tradicijos atlieka ir organizacinę funkciją, nes kiekvienai šeimai būtinos tam tikros taisyklės, kad galėtume lengviau priimti bendrus sprendimus ir pasidalinti vaidmenimis. Tradicijos suteikia informacijos apie šeimą. Vardai, laiškai, atvirukai, fotografijos leidžia suvokti ankstesnių kartų gyvenimus. Žinoma, yra ir auklėjamoji bei mokomoji funkcijos – šeimos tradicijomis perduodamos vertybės.
Sąmoningai ar nesąmoningai žmogus elgiasi atsižvelgdamas į šeimos tradicijas, kurios jam padeda laikytis tam tikrų normų ir išreikšti šeimos kultūrą. Tradicijose slypi daugybė emocijų ir tai padeda vaikui sėkmingai vystytis bei prisitaikyti prie aplinkos. Kuo turiningesnės ir įvairesnės tradicijos, tuo geresni santykiai tarp tėvų ir vaikų. Nebekurdami, neišsaugodami šeimos vertybių, mes prarandame santykį su vertybėmis ir nustojame sveikai suvokti šeimą, o kaip pasekmę – ir kartą.
Mielos vaikystės tradicijos
Juk ir ankstesniais laikais tėvais daug dirbo. Vaikams ir tada buvo skiriama nepakankamai dėmesio. Bet vis dėlto egzistavo nerašytos taisyklės: visada sveikintis su vyresniais, nesielgti su jais atžagariai, padėti močiutėms ir seneliams ir kt. Pažeidęs taisykles, galėjai gauti barti. Jei nuo vaikystės vaikai mato, jog atėjus svečiams, tėvai juos kviečia užeiti ir pavaišina arbata, taip greičiausiai elgsis ir jie patys užaugę. Ir kiekvienoje šeimoje tų tradicijų būta pačių įvairiausių: nuo dainavimo kelionėje automobiliu, savaitgalio tvarkymųsi iki eilėraščių deklamavimo ir spektaklių statymo. Daug šeimų tikrai turi ką prisiminti, tos akimirkos tarsi niekuo neypatingos, bet jas prisiminti malonu.
Žinoma, kad tradicijų esama ir šiandien. Dėl to jos ir tradicijos – kad suprantamos, nusakomos, atitinkančios mūsų lūkesčius. Ir kuo labiau nusakomas mūsų gyvenimas – tuo mažiau jame stresų, ir, žinoma – daugiau sveikatos, o tai tiesiausias kelias į ilgaamžiškumą. Šeimoje nutinka daugybė dalykų, – ir džiaugsmingų, ir ne tokių – bet išgyventi juos lengviau visiems kartu nei vienatvėje.
Sujungianti giminystė
Šiuolaikinėse šeimose tradicijų vis mažiau ir mažiau. Dauguma šeimų teturi išsaugojusios Kalėdų, gimtadienio šventimo ir bendrų atostogų tradicijas. Kuo tvirtesnė tėvų šeima, tuo draugiškesnės ir stipresnės vaikų šeimos.
„Mūsų tradicijos – įprastos. Susiklostė ir įsitvirtino praktiškai nuo pirmųjų mūsų šeimos susikūrimo dienų. Mes visada pabeldžiame į langą tam, kuris išėjo iš namų ir būtinai jį pabučiuojame. Savo tėvus aš taip pat pabučiuoju atsisveikindama, net jei ir kiekvieną dieną matomės. Nakčiai bučiuodami savo vaikus, mes visada jiems pasakome, kaip stipriai juos mylime. Nei vienas iš mūsų neina miegoti, jei yra su kažkuo susipykęs ir nesusitaikęs. Mes dalinamės pasakojimais apie perskaitytas knygas ir paeiliui vieni po kitų jas skaitome. Kartu žiūrime filmus. Kartu automobiliu keliaujame atostogauti. Kiekvieno šeimos nario gimtadienio išvakarėse, slapta nuo jubiliato, pripučiame daug balionų ir pakabiname plakatą „Su gimtadieniu!“, o gimtadienio dovana paslepiame – ją reikia surasti sekant rodyklėmis ar pėdsakais iš popieriaus, ar rožių žiedlapiais ir pan.
Dar mėgstame rengti šeimos pasisėdėjimus. Kai dienos darbai baigti, susirenkame virtuvėje prie stalo, geriame arbatą ir kalbamės, aptariame, prisimename, dalinamės, kaip praėjo diena. Stengiamės, kad bent vakarieniautume visa šeima kartu (taip buvo ir mūsų tėvų šeimose). Šeštadieniais pietaujame pas tėvus, mama visada pagamina kažko, ką mėgstu aš ir mano sesuo, po pietų – pasiliekame prie stalo pasikalbėti. Tokiomis akimirkomos širdis tiesiog dainuoja – visi šalia ir viskas puiku. Kiti stebisi, kad jog ir kur bekeliautume, tėvai visada kartu. Aš džiaugiuosi, kad mes visada kartu, petys į petį…“
Šeimos tradicijos suartina ir sustiprina artimuosius. Verčiant iš lotynų kalbos, „tradicija“ reiškia „perdavimas“. Kartais toks perdavimas įvyksta nesąmoningai, automatiškai ir įamžina vyresniąją kartą, kuri iš tiesų ir yra visuomenės paveldas. Be senelių ir močiučių pagalbos, palaikymo, išminties, nebus ir anūkų bei anūkių. Nematomas vadovavimas įkvepia kurti ir padeda dvasiškai tobulėti. Vaikystėje tėvai – parama vaikams, suaugus vaikai – parama senstantiems tėvams. Mes reikalingi vieni kitiems. Kartų pasikeitimas vyksta nejučia, jauni tampa senais, o jiems ant kulnų lipa dar barzdų neturintis jaunimėlis.
Šiandien, pamiršdami apie šeimos tradicijas, ar sugebėsime ateityje sulaukti laimingos senatvės ir išlikti ilgaamžiai? Kad pratęstume tradicijas ir patys taptume „aukso fondu“, derėtų gerbti ir mokytis iš vyresniosios kartos. Laikai keičiasi, vienas madingas tendencijas keičia kitos… Šeimos tradicijos – tai, kas amžina ir vertinga, todėl privalome jas perduoti tolesnėms kartoms.
Pagal „Sibmetport“ parengė Jurga Lūžaitė
