Mišriose santuokose gimę vaikai „pasmerkti” bendrauti skirtingomis kalbomis.
Daugėjant mišrių santuokų, daugėja klaipėdiečių šeimų, kuriose vaikai kalba dviem ar net trimis kalbomis.
Truputį painiojasi
Nors mažajam klaipėdiečiui Andriui Viljamui Gontjė dar tik treji, jis jau kalba trimis kalbomis: lietuviškai, prancūziškai ir angliškai.
Lietuvių yra gimtoji jo mamos kalba, prancūziškai jis bendrauja su tėčiu. Taip pat vaikas supranta angliškai, nes šia kalba bendrauja abu jo tėvai. Anglų kalba dažniausiai skamba namuose, kada atvyksta svečiai.
„Žinoma, jis šiek tiek painiojasi, į sakinį įterpia skirtingų kalbų žodžių, šokinėja nuo vienos kalbos prie kitos, tačiau, manau, kad augti tokioje daugiakalbių šeimoje – tik privalumas”, -pasakojo Andriaus mama Kristina Gontjė.
Tokių mišrių šeimų Klaipėdoje, kuriose vaikai jei ne kalba, tai bent girdi dvi, tris ar net keturias skirtingas kalbas, yra nemažai. Paprastai tokiose šeimose viena ar daugiausia dvi kalbos tampa dominuojančios, kitos vartojamos mažiau ar tik tam tikroje aplinkoje, ar tik atitinkama tema.
Tyko pavojai
„Augti mišrioje šeimoje, nuo vaikystės išmokti dar vieną kalbą, žinoma, yra privalumas”, – teigė Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros docentė Ramutė Čepienė.
Tačiau tokioje situacijoje slypi ir pavojų. Psichologai vartoja specialų terminą – interferencija, kada viena kalba užstoja, trukdo kitai kalbai. „Panašūs procesai vyksta ir smegenyse”, – aiškino docentė.
Tų procesų pasekmė – vaikas gali užaugti dorai nemokėdamas nė vienos kalbos. Susikalbėti jis sugebės abiem kalbomis, tačiau jo kalba gali būti skurdi.
Dar pavojingiau, jei ankstyvos dvikalbystės procesai įsisiūbuoja ir į protinę painiavą. Tiesa, šis interferencijos reiškinys nėra visuotinis, jis gali būti, o gali ir nebūti. „Tai retas reiškinys, bet kartais atsitinkantis”, – aiškino docentė.
Bijoti neverta
Gąsdintis dėl to, kad vaikas, girdėdamas skirtingas kalbas, jas retsykiais supainioja, dar nereikėtų. Tačiau psichologai pataria laikytis dvikalbystės principo: vienas žmogus – viena kalba.
Medicinos psichologė Rasa Karalienė teigė, kad jei šeimoje kalbama net keliomis kalbomis, svarbiausia, kad vaikas mokytųsi teisingai, tai yra su mama kalbėtų jos gimtąja kalba, o su tėčiu – jo gimtąja kalba. Nes tik kalbėdami taisyklingai, o tiksliausiai mes žinome gimtąją kalbą, teisingai išmokysime savo vaiką. Pavyzdžiui, sunkiai lietuviškai kalbantis tėtis, nors ir koks būtų didelis jo noras bendrauti su vaiku lietuviškai, laužydamas liežuvį gali pridaryti žalos – vaikas mokysis neteisingai.
„Reikia padėti vaikui atsirinkti ir pradėtą sakinį pabaigti ta kalba, – aiškino psichologai, – tačiau taisyti kiekvieno jo žodžio nereikėtų, nes taip vaiką galima tik atgrasyti nuo kitos kalbos”.
Imlūs mokslui
Naujovės jau pasiekė Lietuvą. Vilniuje trečius metus veikia specialus darželis, kurį lanko ne tik vaikai iš mišrių šeimų, kuriose vartojamos ne mažiau kaip dvi kalbos, bet taip pat ir lietuvių šeimų vaikai, kurie nori vaiką parengti dvikalbystei.
Darželyje nuo mažų dienų vaikai išmoksta bendrauti dviem kalbomis.
Darželio pedagogė germanistė Dalia Sirutytė pasakojo, kad vaikai ne mokosi, o žaidžia natūraliai sukurtoje dvikalbystės aplinkoje. Su jais angliškai arba vokiškai bendrauja auklėtojos. Dvikalbystės naujovėmis besidominti D.Sirutytė pasakojo, kad visi sunkumai ir minusai, su kuriais susiduria dvikalbiai vaikai, paprastai yra tik laikini.
Vaikas iš mišrios dvikalbės šeimos gali šiek tiek atsilikti, jo gimtoji kalba vystysis lėčiau, tačiau vėliau atsirinkus, jo kalbinis intelektas sparčiai tobulės. „Būna emocinių sutrikimų, tokių kaip nenoras kalbėti, pavyzdžiui, tėčio kalba, tačiau tai irgi laikina”, – pasakojo D.Sirutytė. Dažniausiai tokie vaikai, įveikę kalbines kliūtis ikimokykliniame amžiuje, vėliau yra daug pažangesni, imlesni naujovėmis. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, tobulėdami humanitarinėje srityje, jie vėliau puikai kremta ir tiksliuosius mokslus.
