Pasaulis pilnas pačių keisčiausių baimių. Vienos jų stipresnės, kitos – silpnesnės. Pati stipriausia baimės išraiška – fobija. Fobijų turintis žmogus pamatęs savo baimės objektą sustingsta, pradeda prakaituoti, prasideda pykinimas, galima ir nualpti. Fobija – baimė, kurią gydyti būtina. Negydoma fobija virsta neuroze, depresija, psichopatija, o žmonės ima piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais.
Klaustrofobija dar kitaip vadinama uždarų erdvių baime. Jos atmaina – stenofobija (ankštų erdvių baimė). Anot amerikiečių psichologo Stanley‘o Rachmano, įdomu tai, kad dauguma žmonių, bijančių būti uždarose erdvėse, bijo būti ir didelėse atvirose erdvėse.
Dažniausiai klaustrofobai ir stenofobai skundžiasi baime būti minioje. Baimė pasireiškia padažnėjusiais širdies plakimais. Kai kuriuos apima panika, nes jiems atrodo, kad uždus. Tai siejama su padažnėjusiais iškvėpimais/įkvėpimais.
Tokie žmonės dažniausiai vengia ir mažų patalpų, liftų – dėl baimės užstrigti arba būti sugėdinti dėl savo reakcijos.
Anot knygos „Kaip įveikti baimes” autoriaus Michaelo Clarksono, klaustrofobija – viena dažniausių baimių. Ji kamuoja vieną iš dešimties žmonių. O maždaug dviem procentams jų nustatoma sunki klaustrofobijos forma, priskiriama prie didžiausių baimių – fobijų.
Psichologai mano, kad klaustrofobija gali būti įgimta, o vėliau traumuojančių patirčių įtvirtinta. Ši fobija siejama su primityvia priešų, savo aukas įkalindavusių labai mažose erdvėse, arba akmens amžiaus žmonių baime uždusti urve.
Psichologai šią baimę nugalėti pataria pamažu. Pirmiausia reikėtų pratintis įeiti į uždaras patalpas. Iš pradžių į tokias, kurios nėra labai mažos, vėliau vis mažesnes ir galiausiai į tokias, į kurias reikia įropoti. Svarbiausia, nesistenkite pratintis per greitai – viskam reikia laiko.
Kai apima uždaros patalpos baimė, bandykite objektyviai vertinti situaciją ir suvokti, kad jūsų baimė yra perdėta. Giliai kvėpuokite, pasakykite sau ką nors juokingo (pavyzdžiui, kad turite progą patekti į Gineso rekordų knygą kaip pirmasis žmogus, miręs nuo klaustrofobijos) arba prisiminkite juokingą įvykį.
Išsitraukite savo baimę į paviršių, pavyzdžiui, aprašydami ant popieriaus arba apie ją kalbėdami. Objektyviai įvertinti baimes kartais padeda ir klausymasis įrašyto savo paties pasakojimo apie baimę.
Akrofobija (aukštų vietų baimė) ir katapedafobija (baimė nušokti nuo aukštos vietos) dažniausiai yra įgimtos. Jos tokios pat natūralios, kaip kad ir natūralus vaikščiojimas ar rašymas tušinuku.
Baimė, galvos svaigimas kyla stovint ant aukšto pastato, ant kalno, slidinėjant kalnuose, sukantis karusele. Akrofobai pasakoja, jog dažnai jaučia tarsi „norą” šokti žemyn arba naktimis sapnuoja košmarus, kuriuose krenta iš labai didelio aukščio. Tačiau dažnai akrofobai nebijo skristi lėktuvu ar gyventi stiklo dangoraižyje.
Šios baimės lengvos formos labai paplitusios. Jei šios baimės nejaustume, būtų daug didesnė baimė nukristi nuo uolų ar stogų. Baimė paveldėjome iš primatų – atsistoję ant dviejų kojų jie pradėjo leistis į slėnius, o tam reikėjo apsauginio mechanizmo, kad nenukristų nuo uolų.
Taip pat akrofobija gali atsirasti žmonėms su sutrikusia koordinacija arba vidinės ausies (ji kontroliuoja pusiausvyrą) funkcija.
Jeigu retai reikia būti aukštuose pastatuose arba ant stačių kalnų, šią baimę galima ignoruoti. Tačiau vis dėlto šios baimės suvaldymas gali atverti naujus horizontus.
Kaip ir gydant klaustrofobiją, padėti gali pratinimasis prie situacijų, kurių bijote. Naudojant sąlyčio terapiją, žmogus yra pratinamas žiūrėti pro trečiame aukšte esančio buto langą tol, kol nustos bijoti. Ir taip pamažu kylama vis aukščiau ir aukščiau.
Kinofobijos (šunų baimė) arba zoofobijos (gyvūnų baimė) apimti žmonės dažniausiai vengia lankytis kai kuriose vietose (pavyzdžiui, pas giminaičius, kurie turi šunų) ir laikyti naminius gyvūnus. Dažniausiai bijoma kačių, šunų, arklių ir pelių. Kai kurie žmonės bijo būti užpulti paukščių – ornitofobija. Gyvūnų linkę vengti ir jiems alergiški žmonės.
Anot psichologų, natūralu, jog žmonės elgiasi atsargiau kitų rūšių atžvilgiu. Gyvūnų baimė atsiranda dar vaikystėje dėl skausmingos patirties arba per mažai bendravus su jais. Nustatyta, jog gyvūnų baimė gali persiduoti ir iš kartos į kartą.
Kaip ir visos fobijos, ši irgi gydoma pamažu pratinantis prie gyvūnų, kurių bijoma. Iš pradžių žiūrimi paveikslėliai, vėliau einama jų pasižiūrėti į naminių gyvulėlių parduotuvę, o dar vėliau stengiamasi su gyvūnu susipažinti iš arčiau.
Bandykite sužinoti šios baimės priežastį. Galbūt vaikystėje teko patirti kažką skausmingo – tuomet praverstų apsilankymas pas psichologą.
Arachnofobija (vorų baimė) ir ofidijofobija (gyvačių baimė) sergančius žmones, pagalvojus apie vorus ar gyvates apima didžiulis nerimas, padažnėja kvėpavimas, pykina. Pasitaiko, kad iš baimės žmonės naikina šių gyvių buveines, nevažiuoja į regionus, kur jų yra.
Baimę ir antipatiją gyvatėms psichologai laiko įgimta, mat dauguma ja besiskundžiančių žmonių net nėra turėję kontakto su šiais gyviais. Kartais žmonės prisipažįsta, jog vorų ir gyvačių ne tiek bijo, kiek bjaurisi jų išvaizda.
Baimę galima sumažinti pratinantis prie vorų ir gyvačių kaip ir prie gyvūnų. Be to, turite šviestis. Sužinosite, kad dauguma vorų ir gyvačių nenuodingi ir žmones jie puola išprovokuoti. Pamėginkit bent įsivaizduoti, kokie dideli ir bjaurūs jiems atrodo žmonės.
Keisčiausios pasaulyje fobijos. Žmonės bijo ne tik neįprastų ar keistų dalykų, ne tik išties keliančių baimę, nesaugių ir panašiai. Yra žmonių, kurių fobijos gali pasirodyti daugiau nei keistos. Štai kelios keisčiausios fobijos:
* Antkapių baimė – plakofobija.
* Aukso baimė – aurofobija.
* Bažnyčios baimė – ekleziofobija.
* Bučiavimosi baimė – filemafobija, filematofobija.
* Česnako baimė – aliumfobija.
* Dangaus, rojaus baimė – uranofobija, auranofobija.
* Erekcijos baimė – medortofobija.
* Lovos baimė – klinofobija.
* Muzikos baimė – melofobija.
* Uošvių baimė – sokerafobija.
