Teigiama, kad beveik pusė kūdikių ligų turi psichologines priežastis.
Jau pirmosiomis dienomis, pirmaisiais mėnesiais po gimimo kūdikiams gali pasitaikyti sveikatos sutrikimų. Dažniausiai pasireiškiantys psichosomatiniai sutrikimai – aerofagija, atpylimas, virškinimo, miego sutrikimai ir kt. Šie sutrikimai yra siejami su psichologine kūdikio savijauta. Būtent dėl to daugelis autorių pabrėžia psichologinio mikroklimato, kurį sąlygoja ankstyvieji kūdikio santykiai su suaugusiais, svarbą. Mažyliai labai jautriai reaguoja, jeigu tėvai nerimauja. Nuliūdę tėvai juos baugina. Todėl, norint padėti vaikui taikytis prie gydymo, svarbi rami namų aplinka.
Bendravimo su motina arba kitu prižiūrinčiu asmeniu nebuvimas arba trūkumas tampa hospitalizmo ar deprivacijos priežastimi. Šie sutrikimai labai dažnai pasireiškia vaikams, augantiems įvairiose globos institucijose. R.Spitz’as atliko hospitalizmo tyrimą, lygindamas vaikus, augančius dviejose skirtingose vaikų globos įstaigose.
Viena iš įstaigų buvo lopšelis gimusiems kalėjime, kur jų motinos atliko bausmę, vaikams. Kita – kūdikių namai, kur gyveno tėvų palikti vaikai. Abiejose įstaigose vaikai buvo gerai prižiūrimi ir maitinami. Pagrindinis skirtumas buvo – mažylių priežiūra. Kūdikių namuose vyresnioji slaugytoja ir penkios jos pagalbininkės rūpinosi keturiasdešimt penkiais mažyliais, lopšelyje vyresnioji slaugytoja ir trys jos pagalbininkės mokė pačias motinas maitinti vaiką krūtimi ir rūpintis juo.
Vaikų iš šių dviejų įstaigų palyginimas parodė, kad nuo trečio gyvenimo mėnesio vaikai iš kūdikių namų pradėjo sirgti ir net mirti, jų fizinė ir psichinė raida buvo ženkliai atsilikusi. Vaikai, kurie gyveno lopšelyje, buvo daug sveikesni ir aktyvesni, jie daug anksčiau pradėjo kalbėti. R.Spitz’as padarė išvadą, kad glaudus kontaktas su motina buvo pagrindinis veiksnys, skatinantis geresnę kalėjimo lopšelyje augusių vaikų raidą ir sveikatą.
Svarbu suprasti, kad vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, – toks pat žmogus, kaip ir suaugęs. Jis ne aklas, ne kurčias, ne bejausmis. Jis viską supranta, tik daro neteisingas ir mums, suaugusiems, netikėtas išvadas. Dėl to ir kenčia. Vaikui (net dar negimusiam) būtina viską paaiškinti. Jis turi žinoti, kodėl ir dėl ko mama išėjo į darbą, kad ji myli jį ne mažiau nei anksčiau ir labai liūdi. Kad jis jai reikalingas. Jis turi žinoti, kad tėtis išėjo visam ne dėl sūnaus ar dukros ir kad jis brangina savo vaikus, kaip ir anksčiau. Mėnesio kūdikiui reikia tokių paaiškinimų ne mažiau nei metų ar trejų metų amžiaus vaikui. Jis viską supras, pajaus jūsų palaikymą ir meilę ir lengviau iškęs tragediją ar šeimos problemas. Jei tėveliams patiems nepavyksta susitvarkyti su susiklosčiusia situacija, geriausia kreiptis į vaikų psichoterapeutą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje psichoterapeutai dirba net su trijų mėnesių vaikais.
Vaikas nesąmoningai pasirengęs aukotis dėl šeimos. „Aš susirgau – tėtis sugrįžo iš darbo anksčiau – mamai pasidarė geriau. Kad mama jaustųsi gerai, man reikia sirgti” – sunku patikėti, tačiau mažylio pasąmonė daro būtent tokias išvadas. Gali pasitaikyti ir kitų variantų: „Kai aš sergu, tėvai nustoja baręsi”, „Tėtis nepaliks mudviejų su mama, kol aš sirgsiu – jis privalo man atnešti vaistų”, „Senelės neišveš gyventi į kaimą – ji turi rūpintis manimi kol sergu”. Taip išeina, kad vaiko liga sutelkia šeimą. Suaugusieji tuomet neturi laiko pyktis ir aiškintis santykių: jie užsiėmę bendru svarbiu reikalu – kova už vaiko sveikatą.
Kaip elgtis tėvams? Kad išvengtų tokių situacijų, tėvai turi vaikui paaiškinti tai, kas vyksta šeimoje: „Kai tu sveikas, aš rami. Tačiau šiandien tu susirgai ir man reikėjo tėčio pagalbos. Tėtis sugrįžo ir aš rami. Dabar mes visi kartu kovosime su liga. Tu pasveiksi ir viskas bus gerai”. Reikia pasistengti vaikui suprantama kalba pasakyti, kad pokyčiai suaugusiųjų gyvenime ne visada susiję su jo liga: „Mes galime nesipykti ir tada, kai tu sveikas. Mes su tėčiu vis tiek mylime vienas kitą. Ir mes laimingi, kai tu nesergi”.
Vaikų psichologų nuomone sirgimo dažnumą, ligos sunkumą, lėtinės ligos atsiradimą įtakoja ir daugelis kitų veiksnių. Šio vaiko nėštumas galėjo būti nepageidaujamas, arba po vaiko gimimo kažkas radikaliai pasikeitė į blogąją pusę, o galbūt nepasiteisino kokio nors tėvų lūkesčiai. Šiais atvejais vaikas jaučia, kad jis dėl kažko trukdo suaugusiems.
Tada suveikia savęs naikinimo instinktas. Nesibaigiančiomis traumomis, susižeidimais, lūžiais, plaučių uždegimu ar sunkia lėtinė liga mažylis nesąmoningai siekia išlaisvinti tėvus nuo savęs. Kraštutiniu tokio „nereikalingumo” pasireiškimu gydytojai laiko netikėtos kūdikio mirties sindromą. Visais šiais atvejais be psichologo ar psichoterapeuto pagalbos apsieiti praktiškai neįmanoma. Tačiau unikalus žmogaus, ir ypatingai vaikiško organizmo, gebėjimas sirgti „pagal užsakymą” ar turint kokį nors tikslą turi ir kitą savo pusę. Organizmo resursai tokie dideli, kad vaikas ir pasveikti gali vien tik nuo švelnių žodžių ir apkabinimų.
Taigi, neatsitiktinai visais laikais sunkiai sergančius vaikus mamos glausdavo prie krūtinės, supdavo ir kartodavo: „Viskas bus gerai!” Tėvų stiprybė, kurią vaikas jaučia sirgdamas, švelnūs žodžiai ir prisilietimai, šviesūs ateities planai gali daryti stebuklus. Vaikas turi pajausti, kad mama kartu su juo kovoja prieš ligą, kad ji jį visada ir be galo myli, kad ji trokšta jo pasveikimo. Būtent šis jausmas padeda greičiau susitvarkyti su bet kokia, net ir pačia sunkiausia, liga.
