Kodėl labai dažnai bendraudami su mus supančiais žmonėmis mes susiduriame su nesupratingumu? Ir ar to galima kaip nors išvengti? Galima! Ir labai lengvai! Tereikia suprasti, kuriam žmonių tipui priklauso jūsų pašnekovas. Beje, tų tipų tėra trys.
Sutikite, kad supantis pasaulis kiekvieną minutę mus užverčia kalnais informacijos, įspūdžių – jis toks įvairus, o mūsų sąmonė tokia menka, žmogaus suvokimo galimybės tokios ribotos…
Ir mes esame priversti rinktis svarbiausius dalykus, o visa kita atmesti, arba, psichologų žodžiais tariant, „filtruoti”. Mes tą nuolat ir darome, patys nepastebėdami. Mūsų sąmonė atrenka mums svarbiausius dalykus, kai ką nustumia į tolimesnes sąmonės kerteles, o kai ko visai atsisako, kad nebūtų perkrauta. Sąmonės filtrų yra pakankamai, ir jie veikia skirtinguose mūsų „aš” lygmenyse, pradedant nuo to, kad jūs nepastebite jums tuo metu nereikalingų žmonių, ir baigiant tuo, kad visai neatkreipėte dėmesio į dešrainio, kurį paskubomis sušlamštėte, kvapą. Kai kas skaito senovės filosofus, kiti – fantastinę literatūrą: tai taip pat filtravimas. Žmogus atsirenka tai, kas jam atrodo svarbiausia ir įdomiausia, ar tiesiog tai, kad artima jo širdžiai. Matantis visur tik bloga ir amžinai galvojantis apie problemas – būtinai nuolat su jomis susidurs – tam turime daugybę pavyzdžių.
Štai kodėl svarbu suprasti, kad aplinkinis pasaulis pakankamai didelis ir jame yra visko – reikia tik šiek tiek save nukreipti, ir jūs rasite, ko jums reikia.
Visa, kas pasakyta, liečia ir žmonių santykius. Klausydamiesi pašnekovo, mes dažniausiai automatiškai atmetame tai, kas mums „netinka”, ir girdime tik tai, kas praėjo pro mūsų filtrus.
Ar jums pažįstama situacija, kai pašnekovas tarsi atidžiai klausosi jūsų, linkčioja galva, ir staiga – tarsi kažkokia musė jam būtų įkandus – ima ginčytis, kartais visai ne į temą ir apskritai neaišku, apie ką. Kartais reakcija gali būti netgi agresyvi. Ir jums belieka tik spėlioti, kas vis dėlto atsitiko? Pamėginkime išnagrinėti situaciją.
Mūsų ištariami žodžiai yra ne kas kita, kaip garsų junginiai. Tačiau kiekvienas iš mūsų į juos įdeda savitą prasmę, savo pasaulėjautos elementus. Jeigu ištarsime žodį „vyras”, tai viena moteris gali išvysti princą ant balto žirgo, kita galbūt išgirs švelnius žodžius, ištartus maloniu balsu, o kai kas gal prisimins stiprių vyriškų rankų prisilietimą. Pamėginkite kada nors būdama kompanijoje atlikti tokį eksperimentą. Ištarkite žodį, pavyzdžiui, „automobilis” ir tegul kiekvienas pasako, su kuo jam tai asocijuojasi. Vienas pasakys: „Aš matau gražų „mersą”, kitas: „Girdžiu variklio gaudimą”, trečias: „Jaučiuosi sėdintis už vairo”. Jūs tapote liudininku, kaip ta pati sąvoka gali būti skirtingai suvokiama ir apibūdinama.
Pats laikas grįžti prie pasakojimo apie mūsų sąmonės filtrus. Todėl, kad vieni iš svarbiausių filtrų – mūsų aplinkos suvokimo kanalai: regėjimas, klausa, pojūčiai. Psichologai skirsto taip: vizualinė suvokimo sistema (regėjimas), audialinė sistema (klausa), taktilinis suvokimas (odos jautrumas), vidiniai pojūčiai (raumenų, pojūčiai skrandyje ar kituose organuose). Kiekviena iš šių sistemų turi savo ypatybių: pvz., vizualinė – pati greičiausia, o kinestetinė – (taktiliniai ir vidiniai pojūčiai) – pati lėčiausia.
Paprastai žmogus orientuotas į kurį nors vieną suvokimo kanalą. Tačiau tai nereiškia, kad „vizualas” nieko negirdi ir nejaučia – tiesiog vizualinis suvokimas jam svarbiausias.
Gerai įsiklausykite į pašnekovo kalbą. Jeigu joje dažnai skamba tokie žodžiai, kaip „ryšku”, „aiškus”, „akivaizdu”, „spalvotas”, „žiūrėti”, „stebėti” ir panašūs – prieš jus greičiausiai „vizualas”. Jeigu jūs girdite: „garsiai”, „tyliai”, „ritmiškai”, muzikaliai”, „klausytis”, „kalbėtis”, „užkimęs”, „bosas”, „dejonė”, „tonas” – jūsų pašnekovas yra „audialas”. Na, o „kinestetiko” kalboje dažniausiai pasitaikys žodžiai” „šilta”, „šlaapia”, „pojūčiai”, „vėsu”, „įsitempti”, „veikti”.
Ir jeigu kalbėdami su „vizualu” jūs vartosite žodžius iš „kinestetiko” repertuaro, jis greičiausia jus supras ne taip gerai, kaip norėtumėte jūs. O galbūt apskritai supras savaip, kaip jam padiktuos jo suvokimo filtrai – ir štai jums rezultatas – ta pati keista reakcija, kurią minėjome anksčiau. Jis ir pats nesupras, kas įvyko, o tik pajus, kad kažkas nemalonu, negerai – ir agresyviai sureaguos į šį pojūtį. Ir visa tai todėl, kad jūs kalbėjote „skirtingomis kalbomis”. Daug daugiau pasieksite, jeigu jūsų žodžiai bus artimi pašnekovo suvokimo kanalui. Pabandykite – ir iš karto pamatysite rezultatą.
Galima pamėginti nustatyti pašnekovo suvokimo tipą ir pagal išorinius požymius. Štai kai kurie iš jų.
Įprasta „vizualo” veido išraiška – šiek tiek pakelti antakiai, kaip dėmesio ženklas. Paprastai „vizualai” sėdi tiesiai, beje, ir stovi. Jeigu jie ir kūprinasi, tai galvą vis tiek užverčia aukštyn. Atstumo laikosi tokio, kad galėtų geriau apiūrėti pašnekovą, todėl paprastai sėdasi šiek tiek tolėliau, norėdami padidinti matymo lauką.”Vizualui” svarbu, kad viskas būtų gražu, jis pasirengęs apsivilkti ką nors efektingo, ryškaus, tegul ir nepatogaus – jiems labai svarbi jų ir pašnekovo išvaizda. Jeigu „vizualui” reikia paaiškinti kažką rimta, tai patartina jam rodyti grafikus, lenteles, piešinukus, nuotraukas… Blogiausiu atveju, gestais parodykite, kokio dydžio ir kur tai yra.
„Kinestetikai” vertina patogumą, komfortą ir rūpinasi savo kūnu. Jie paprastai sėdi palinkę į priekį, dažnai kūprinasi. Jie mėgsta sėdėti arti pašnekovo – kad galėtų jį paliesti. Jeigu jūsų partneris kalbėdamas vis čiumpa jums už rankų ar sukioja jūsų sagas – būkite tikras, kad tai – „kinestetikas”. Šie žmonės gali nešioti seną aptriušusį megztinį tik todėl, kad jis patogus. Tai – veiksmo žmonės, jiems būtina judėti, bėgioti, liesti, uostyti. Tai – jų pasaulio suvokimo būdas, kitaip jie nieko nesuprastų. Ir santykiai jiems – tai, visų pirma, kažkokia veikla. Vyras „kinestetikas” sunkiai suvokia moters skundus, tvirtindamas: „Jai gi reikia ne išspręsti problemą, o tiesiog papasakoti…”. Jam „tiesiog pasakojimas” neturi prasmės: reikia kažką veikti, o jeigu nieko nedarysi, tai nėra čia ko ir plepėti.
„Audialas” paprastai sėdi būdinga „telefono” poza – galva šiek tiek palenkta į šoną, prie peties. Šie žmonės labai mėgsta kalbėti, jie tiesiog gyvena kalbomis, garsais, ritmais. Kaip sakė viena Ostrovskio komedijos herojė: „Kaipgi aš sužinosiu, apie ką galvoju, jeigu to neištarsiu garsiai?” „Audialai” mėgsta dialogus: ir gyvenime, ir filmuose, ir knygose. Turinys ypatingo vaidmens nevaidina, svarbiausia – balsų skambesys. Paprastai „audialų” balsai būna melodingi ir išraiškingi.
Norėdamas įsiminti telefoną, „kinestetikas” turi pats jį užsirašyti, „audialas” – ištarti, o „vizualui” užtenka prisiminti, kaip jis atrodo.
O dabar pabandykite gautas žinias pritaikyti praktiškai. Pavyzdžiui, jūs parduodate plaukų feną. Sakykim, jums pasisekė: jūs turėjote galimybę pabendrauti su potencialiu pirkėju keletą minučių ir jau įsivaizduojate, kas prieš jus. Toliau galima veikti pagal šią schemą: „vizualui” parodykite spalvotą šukuosenų, kurias galima su šiuo fenu pasidaryti, bukletą, parodykite patį feną ir atkreipkite dėmesį, koks malonus akims jo dizainas ir kokia puiki spalva. „Kinestetikui” feną įteikite į rankas ir parodykite, ką reikia paspausti ir kur ką sukti, tegul jis pats išmėgina, kaip tai patogu. „Audialui” galite ilgai pasakoti, ką tik norite, tik ne monotonišku, o išraiškingu balsu, intonacija išryškindami svarbius momentus. Matote, kaip paprasta? Pabandykite!
