Visiems žinoma, kad vyrai ir moterys skirtingai kuria santykius su vaikais ir auklėja juos nevienodai. Tik vienose šeimose ši aplinkybė visiems naudinga, o daugelyje šeimų – kažkodėl tampa universaliu pagrindu ginčams ir abipusiams priekaištams.
Būkite atsargios: absoliutus įsitikinimas savo teisumu „kvepia” despotizmu – tuomet tėvui telieka dvi išeitys: pirma – susitaikyti ir paklusti, o antroji – visai ne išeitis, o greičiau priešingai. Sustokite, nustokite įsakinėti, kol nevėlu.
Ką jums vyras besakytų, svarbiausia vis tiek bus tai, ką jūs jam atsakysite, kaip reaguosite į jo žodžius ir ar sugebėsite jo tegu ir įžeidžiančiame pareiškime rasti racionalų grūdą. Tai padaryti sunku, bet būtina, kad nuo to nekentėtų vaikas ir kad jūs su laiku išmoktumėte geriau suprasti tai, ką jums sako vyras.
Ir apskritai, jis išeis į darbą, o jūs pasiliksite, ir viskas bus taip, kaip norėsite jūs. Todėl ginčytis su vyru tomis retomis valandomis, kai visi kartu būna namie, beprasmiška. Todėl įdėmiai jo išklausykite, sutikite, jeigu jis teisus, arba nukreipkite pokalbį į kokią nors mažiau pavojingą temą.
Sugebėjimas klausytis šeimyniniame gyvenime yra svarbesnis už sugebėjimą kalbėti. Taip mokomi ir vaikai. Juk vaikai, nusižiūrėję į mus, kalbėdami ar besiginčydami tampa tokie kategoriški, nepakantūs ir šiurkštūs. Ir tą ištaisyti galima tik savo asmeniniu pavyzdžiu.
