Širdis sustingsta, lūpos stipriai susičiaupia, žvilgsnis klaidžioja aplinkui… Manote, tai kokia nors nežinoma infekcija? Tam tikra prasme taip, tik tos ligos vardas – šykštumas, ir ja serga nemažai žmonių. Šykštumo sėklos glūdi daugelyje iš mūsų, tik vienų jos labiau sudygsta, kitų – mažiau. Kas tas šykštumas? Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime yra su juo susidūręs. Jau vaikų darželyje kažkas jums gailėjo naujo žaislo, o gal jūs patys atkakliai gynėte savo teisę į nuosavybę? Kai kas sako, kad šykštumas įgimta savybė, kurios neva nebeįmanoma pakeisti. Gal tiesiog nebendrauti su tokiu žmogumi ar vis dėlto kentėti jo šykštumą? Šykštumas yra tarsi liga, kuri gali progresuoti arba trauktis, o paskui vėl atsinaujinti. Pabandykime kartu paieškoti šitos ligos simptomų.
Savo šykštumo apraiškų stebėjimas
Įsivaizduokite, kad atsinešėte į darbą sumuštinių (vaisių, saldumynų, etc.), kad per įtempto darbo pertraukėlę galėtumėte užkąsti. Ką jūs darote, kai į galvą ateina mintis, kad būtų pats metas pasistiprinti? Traukiate savo maisto atsargas ir kviečiate kolegas prisijungti? Ar čiumpate maišelį (dėžutę, paketą) su maistu ir sprunkate į kampą – kuo toliau nuo kolegų žvilgsnių, kurie, jūsų nuomone, taip ir kėsinasi į jūsų lauknešėlį? Žinoma, jūs neprivalote dalytis priešpiečiais su galbūt ne pačiais artimiausiais žmonėmis, tuo labiau jeigu atsinešėte ką skanaus ir manote, kad visiems vis tiek neužteks. Tačiau jeigu negalite paaiškinti, kodėl išsitraukiate šokoladinį batonėlį būtent tada, kai kolegos išeina parūkyti, galbūt yra apie ką susimąstyti. Jeigu tuo metu vis dėlto jaučiatės nejaukiai ir jums šiek tiek gėda, reikalai ne tokie jau prasti. Tiesiog vieną kartą pamėginkite nusišypsoti ir pasidalyti tuo, ko paprastai gailite kitiems. Patikėkite, tai visai nebaisu ir labai malonu. Gyvenime ir taip daug problemų, tai kam save apsunkinti šykštumu. Draugas (-ė) atbėga ir karštligiškai maldauja paskolinti pinigų, tiesa, prašoma suma ne dviženklė, tačiau jam (jai) labai reikia. Kaip jūs elgiatės? Manote, kad draugai ir yra būtent tam, kad padėtų reikiamu momentu? Laikotės nuostatos nesiskolinti ir neskolinti kitiems? Jeigu save vertinate objektyviai ir suprantate, kad nesate pats dosniausias žmogus, pabandykite save įsivaizduoti prašytojo vietoje? Kam prašoma pinigų – dar vienai porai batelių ar brangiems vaistams? Tokiu atveju apsispręsti paprastai nebūna sunku.
Kitų šykštumo požymiai
Ar teko kada girdėti tokį pasakymą: „Man tau už tavo pinigus nieko negaila”? Jeigu save įveikti šiek tiek lengviau, tai kitus ne taip jau paprasta. Visų pirma todėl, kad nėra malonu pripažinti, kad jūsų mylimasis (-oji) šykštus žmogus. Maža to, kad iš jo(-s) nesulauksite jokios dovanėlės šiaip sau, be jokios progos, o „proginės” dovanos paprastai būna perkamos kuo pigesnės arba su išskaičiavimu, kad jas galima bus panaudoti buityje, pavyzdžiui, kai vyras dovanoja žmonai gimtadienio proga kokį nors namų apyvokos daiktą (plaktuvą, trintuvę, kavamalę, etc.). Kad ir ką sakysi, visi mes tikimės gauti dovaną, kuri būtų išrinkta su meile, negailint laiko, dėmesio… ir pinigų. Jeigu dovanų pirkimą galima nurašyti laiko ir supratimo stokai, tai kur kas blogesnė situacija, kai vaikinas, išėjęs pasivaikščioti su mergina, nutaria jai padovanoti gėlių ir išrenka patį smulkiausią ir pigiausią žiedą arba pakviečia merginą vakarienės, už kurią sumokėti turi ji pati (ne tik už save, bet ir už jį). Viena mano pažįstama skundėsi, kad jos vyras kavinėje ar restorane niekada nepalieka arbatpinigių ir taip verčia ją jaustis nejaukiai. Kartais dirbantis sutuoktinis šykšti pinigų savo nedirbančiai antrai pusei ne dėl to, kad nemyli ar negerbia, bet dėl to, kad paprasčiausiai neįsivaizduoja, kiek kas kainuoja. Jam paprasčiausiai atrodo, kad tų pinigų pakanka. Vienintelė išeitis iš tokios padėties – rinkti čekius ir detaliai rašyti visas išlaidas, kad būtų galima parodyti, kiek kainuoja gyvenimas ir kad jis nėra jau toks pigus.
Aišku, daug kas priklauso nuo situacijos ir aplinkybių, tačiau šykštus žmogus anksčiau ar vėliau parodys savo tikrąjį veidą. Ką tada daryti? Galima pasidžiaugti tegu ir retomis jo ar jos dovanomis, kad būtų stimulas dovanoti jas dažniau, dovanoti jam (jai) dovanas pačiai (pačiam), kad susiprastų, kalbantis užsiminti, kaip nuostabu būti dosniam (-iai). Kitu atveju šykštumas galitapti patologiniu, ir jums beliks guostis, kad jūsų šykštuolis(-ė) tiesiog labai ekonomiškas.
Patologinis šykštumas
Pamenate Moljero „Šykštuolį”, kuris, būdamas turtingas, šykštėjo pinigų sau ir savo vaikams ir gyveno kaip paskutinis skurdžius? Ar teko kada svečiuotis namuose, kur lentynos tiesiog lūžta nuo dar už talonus pirktos patalynės, o patys šeimininkai miega su sulopyta, nes ta „geroji” laikoma svečiams ir „juodai dienai”? Arba stebėti sekcijos lentynas, prikrautas servizų, o ryte gerti kavą iš įtrūkusio puodelio, nudaužta ąsele? Viena vestuvių organizatorė pasakojo apie prabangias vestuves, kur buvo prikviesta daug garbingų svečių, bet puotos šeimininkai užsakinėjo pokyliui viską, kas pigiausia, skaičiuodami kiekvieną centą – įspūdis buvo, švelniai tariant, ne koks. Pavyzdžiui, toli gražu ne skurdžiai gyvenanti anyta padovanojo neseniai vedusiam sūnui (ne vestuvių proga, bet kaip kraičio papildymą) įvairių senų servetėlių rinkinį, kuris buvo taip sudėvėtas, jog medžiaga vietomis pradilusi, bet „pradžiai jums bus gerai”. Toks apsimestinis dosnumas turbūt geriausiai ir atskleidžia šykštumą. Atseit, atiduosiu, kas man nereikalinga, nors puikiai suprantu, kad ir kitiems tai nereikalinga. Tokie žmonės save laiko taupiais, tačiau apie juos dažnai sakoma – patologiškai šykštus arba gobšus. Jiems maža to, ką turi, ir norisi vis daugiau. Į juos baisu kreiptis pagalbos, nes, be paniekos, daugiau nieko nesulauksi. Jie nuoširdžiai laiko save teisiais ir labai įsižeidžia pavadinti šykštuoliais. Jie gyvena tam, kad taupytų, kauptų, saugotų (pavyzdžiui slepia pinigus dėžutėje po grindimis). Jie viską matuoja pinigais. Štai viena mano bendradarbė nuėjo pas siuvėją. Pasiūtą drabužį reikėjo taisyti, o kol taisė, atėjo vakaras, ir siuvėjos vyras pasisiūlė parvežti bendradarbę namo, nes užtrukta buvo dėl siuvėjos kaltės. Parvežęs siuvėjos vyras paprašė pinigų kaip už taksi.
Jie gali būti turtingi arba ne, tačiau dažnai nelaimingi, nes jiems visada ko nors trūksta. Belieka tik viltis, kad vieną rytą toks šykštuolis, apimtas dvasinio polėkio, pagalvos apie save ir aplinkinius, padarys ką nors malonaus sau ir jiems. Sapnas, svajonė, iliuzija? Norisi tikėti, kad ne.
