Du kartus per savaitę Vilniuje renkasi keliasdešimt žmonių, visi – turintys patologinį polinkį lošti.
Anoniminių lošėjų grupė Vilniuje buvo įsteigta 2001-aisiais. Šiuo metu analogiškos grupės veikia Kaune, Klaipėdoje. Paprastas požymis rasti vietai, kur renkasi grupė – greta durų stovi didelės ir prabangios mašinos.
Kaip anoniminiai alkoholikai, norintys nustoti lošti asmenys susirenka ir dalijasi savo patirtimi. Pasakoja, kaip pradėjo lošti, kaip bandė mesti, kaip metė, kaip išvengia tolesnio lošimo.
Taip pat jie kalbasi, kaip sekasi vykdyti 12 žingsnių programą nustoti lošti – vėlgi, sukurtą pagal anoniminių alkoholikų patirtį.
Lošėjų organizacija pabrėžia, kad nėra susijusi su jokia religija, bet jų 12 žingsnių programa remiasi tikėjimu, kad padėti gali tik Dievas.
Pirmasis žingsnis – pripažinti, kad esi bejėgis prieš lošimą, antras – kad gyvenimą gali grąžinti tik „galingesnė už mus Jėga”, trečias – atiduoti savo gyvenimą tai Jėgai. Vėlesni žingsniai paremti šia Jėga, jos prašoma išspręsti lošėjo asmenybės trūkumus. Taip pat analizuojamos savos klaidos, sekama, kad jos nebūtų kartojamos.
Vilniaus lošėjų grupės nariai įsitikinę, kad tai padeda. Paklausus, kam lošėjams eiti į grupę, matyti, kad jiems sunku iškart paaiškinti tokį patiems akivaizdų dalyką.
„Ateini ir pamatai tokius pat žmones kaip pats. Pamatai pavyzdžių, kaip galima mesti lošti. Norint nustoti žaisti, užtenka vieno žingsnio. Kad toliau išsilaikytum – reikia eiti į susirinkimus”, – tikina grupei vadovaujantis Tomas.
Lošėjams skolina noriau nei girtuokliams
Bene visuomet išsipasakodami klubo nariai kalba apie „lošėją viduje” – tą, kurį jiems reikia suvaldyti.
„Liga neišgydoma. Kaip ir alkoholikams, geriausia, ką sugebėsi pasiekti – tai galėti pasakyti „aš esu lošėjas, bet jau 50 metų nebuvau kazino”, – mintimis dalijasi Tomas.
Lošėjai net ginčijasi, ar metę lošti jie gali dalyvauti rinkodarinėse loterijose, tose, kur nusipirkus, pavyzdžiui, kavos, gali užpildyti anketą ir dar laimėti kavinuką.
Vieni sako griežtai atmetantys visus papildomus prizus, kad tik vėl neįsivažiuotų lošti. Kiti mano, kad tokios loterijos nekenksmingos tol, kol kava yra perkama tam, kad ją gertum, ne kad galėtum pildyti anketą.
Bene kiekviena lošėjo istorija panaši – pradedama lošti, nutraukti lošimo nepavyksta ar nesinori, po truputį kaupiasi skolos, gyvenimas prastėja, pradingsta darbai ar artimieji, kol kažkada pavyksta pasakyti: „užteks”. Po to bandai laikytis. Kartais nepavyksta.
„Atradęs grupę, nusprendžiau, kad problemų jau nebeturiu. Tad pirmo susitikimo išvakarėse nuėjau pažaisti į kazino – „paskutinį kartą”. Taip aštuoniems mėnesius ir pasilikau kazino. Bet tuos mėnesius vaikščiojau ir į grupę, nes supratau, kad tai vienintelis būdas išsisukti”, – pasakoja Rygoje gyvenantis Andris.
Lošti jis pradėjo iškart po to, kai anoniminių alkoholikų pagalba nustojo gerti.
„Džiaugiausi, kad radau, kuo pakeisti girtuokliavimą. Mane stebino, kad toje grupėje visi kalba, kaip kenčia norėdami išgerti – aš to visiškai nenorėjau”, – prisimena Andris.
Per ketverius lošimo metus jis pralošė turėtą verslą, įlindo į skolas. „Paprastai skolindavausi tam, kad padengčiau ankstesnes skolas, bet paimdavau daugiau, kad galėčiau dar lošti! Jei žinodavau, kad po kelių dienų gausiu pinigų, nenustygdamas laukdavau to momento, kai galėsiu grįžti į kazino. Nebesitikėjau išlošti – pačiame gale eidavau į pačius pigiausius automatus, kad kuo ilgiau tęstųsi žaidimas. Skolos buvo tokios, kad nebegalėjau žaisti didelėmis sumomis, kad kažką išloščiau”, – pasakoja Andris.
Priešingai nei girtuokliams, lošėjams kyla daug mažiau socialinių problemų. Nuo nuolat išgeriančio žmogaus sklinda tvaikas, kenčia išvaizda, o lošėjas atrodo ne kitaip nei kiti.
„Girtam juk nieks nebeskolins pinigų. O kai aš paprašydavau, manęs net klausdavo: „gGl tau daugiau paskolinti, jei tokios problemos iškyla?” Sakydavau: „Žinoma!” – pasakoja Andris.
Kazino nelošti nepadeda
Vienas lošėjų grupės vadovų Tomas piktinasi kazino verslo prižiūrėtojais – esą šie visiškai nesirūpina prasilošusiais žmonėmis.
„Kazino uždirba iš tokių, kaip mes. Kai lošdavau, aš pralošdavau apie 10 tūkst. litų per mėnesį. Taigi vien iš manęs kazino per metus uždirbo 120 tūkst. litų, o aš tikrai nebuvau daugiausia paliekantis”, – dėsto jis.
Tomas buvo paprašęs jo duomenis įvesti į sąrašą asmenų, kuriems kazino turėtų neleisti lošti. Rezultato nebuvo jokio.
„Vienose kazino prieidavo ir pasakydavo, kad čia negaliu lošti. Bet greitai atrasdavau tas, kur niekas nelįsdavo. Galų gale buvau VIP klientas, sugebėdavau susitarti. Jei koks naujesnis apsaugos darbuotojas bandydavo ką nors kalbėti, iškviesdavau administratorių ir teiraudavausi, „ką šis žmogus sau leidžia?” Ir galėdavau žaisti toliau”, – pasakoja Tomas.
Valstybinė lošimų priežiūros komisija yra sutarusi su bene visais lošimų organizatoriais, kad asmeniui, pageidaujant jis būtų neįleidžiamas į lošimo namus. To yra prašę 364 žmonės. Tačiau sutarimas savanoriškas, kazino neprivalo jo vykdyti, o už nevykdymą baudų nėra.
Gali padėti antidepresantai
Probleminiu lošimu paprastai vadinamas nesugebėjimas riboti lošimui skirtus pinigus ir laiką, dėl kurio kyla problemų pačiam lošėjui, jo aplinkai ar visuomenei.
Polinkis lošti gali būti vadinamas patologine liga, nors ja pasiteisinti gali ne kiekvienas prasilošėlis. Didžiosios Britanijos lošimų prižiūrėtojai išmatavo, kad problemų dėl polinkio lošti turi tik 0,6 proc. suaugusių britų.
Psichines ligas klasifikuojanti Amerikos psichiatrų asociacija, patologinį polinkį lošti apibrėžia kaip chronišką ir progresuojantį psichikos sutrikimą – nuolatinį ir atsinaujinantį užsiėmimą lošimais, kuris nesiadaptuoja prie neigiamos lošėjo patirties.
Šios psichiatrų asociacijos nuomone, patologija gali būti diagnozuojama, jei pacientas atitinka bent penkis iš dešimties požymių:
1) Nuolatinis rūpestis – pacientas dažnai galvoja apie lošimą, fantazuoja apie jį;
2) Tolerancija – kaip ir narkomanui pacientui reikia vis didesnės lošimo „dozės”, kad pajustų norimą įtampą;
3) Nesugebėjimas nustoti – kai pacientas bando nustoti lošti ar lošia mažiau, tampa neramus, susierzinęs;
4) Pabėgimas – jis lošia tam, kad pagerėtų nuotaika ar pavyktų atsiriboti nuo pasaulio;
5) Atsilošimas – pacientas bando lošti tam, kad atgautų praloštus pinigus;
6) Melas – kiek giliai yra įklimpęs į lošimą pacientas slepia nuo šeimos, draugų ar gydytojų ;
7) Kontrolės neturėjimas – pacientas nesėkmingai bando lošti mažiau;
8) Nusikaltimai – pacientas pažeidė įstatymą tam, kad gautų pinigų lošti ar atgautų praloštus pinigus. Tai – vagystės, svetimo turto savinimasis, apgavystės, klastotės ir t.t.
9) Rizikuoja svarbiai ryšiais – pacientas rizikuoja netekti šeimos, darbo ar nepasinaudoti svarbiomis galimybėmis;
10) Finansinė pagalba – lošimas privertė pacientą prašo šeimos, draugų ar trečios pusės finansinės paramos.
Kai kurie tyrėjai tikina, kad polinkį lošti gali apraminti kai kurie antidepresantai. Nors dažniausiai minimi gydimosi būdai yra panašūs, kaip ir kitų psichinių negalavimų – profesionalaus psichiatro pagalba, anoniminė pagalbos linija, bendravimas su panašiai besijaučiančiais ir keistis norinčiais žmonėmis.
Lietuvoje anoniminiai lošėjai siūlo gydytis pagal Minesotos programą.
