Visi žinome apie lunatizmą, esame matę kartais linksmų, o kartais graudžių epizodų filmuose, tačiau daugeliui tai turbūt vis dar yra paslaptis. Tačiau nors animaciniame filmuke per miegus vaikščiojantis personažas gali sukelti daug juoko, realiame gyvenime tai rimtas reikalas, galintis privesti prie ne mažiau rimtų pasekmių, tokių kaip susižalojimai, sulaužyti daiktai, o gal net mirtis (tokiu atveju jei lipama ant stogo ar sėdama prie automobilio vairo). Taigi kas tas lunatizmas?
Lunatizmas, arba dar kitaip žinomas kaip somnambulizmas arba nakvišumas, – tai sutrikimas, apibūdinamas kaip sudėtingas procesas, vykstantis miego metu. Lunatizmo paveikti asmenys pakyla iš lovos ir pradeda atlikinėti jiems įprastus veiksmus – vaikštinėja aplink, gamina valgį, groja, perstatinėja baldus, valo kambarį ir vairuoja automobilį.
Lunatizmas dažniausiai užklumpa pirmajame miego trečdalyje, dar vadinamame lėto miego faze. Dažna klaidinga prielaida yra ta, jog somnambulai įgyvendina savo sapnų scenarijus, tačiau sapnai aplanko jau vėlesnėje miego stadijoje. Lunatizmo „seansas” gali trukti nuo kelių sekundžių iki pusvalandžio ir ilgiau.
Taigi kas sukelia nakvišumą, priverčiantį žmones klaidžioti naktimis it zombiai pastirusiomis akimis? Priežastys nėra gerai žinomos, tačiau šis sutrikimas dažnesnis tarp vaikų, mat jie daugiau laiko praleidžia negilaus miego stadijoje. Labai retas atvejis, kai pirmą kartą žmogus vaikščioti naktimis pradeda jau būdamas suaugęs. Galima drąsiai tvirtinti, kad somnambulizmas susijęs su genetika, mat jo atvejų kur kas dažniau pasitaiko tarp identiškų dvynių nei tarp kraujo ryšiais nesusijusių individų, be to, šeimose šis sutrikimas dažnai eina iš kartos į kartą. Nakvišumą gali sukelti nuovargis, miego trūkumas, nerimas, įtampa, karščiavimas bei magnio trūkumas. Prie jo prisideda ir alkoholis bei kai kuriai vaistai, o taip pat tam tikri negalavimai: širdies ritmo sutrikimai, gastroezofaginis refliuksas, daugybiniai asmenybės sutrikimai, ir kt.
Jei kada teks vidury nakties susidurti akis į akį su somnambulu, gal būtų ne pro šalį žinoti, kokie pagrindiniai šio sutrikimo sindromai:
Akys atmerktos, stiklinis žvilgsnis;
Veido išraiška bereikšmė, nustebusi;
Į klausimus atsako lėtai ir tai dažnai ne į temą;
Kartais nekreipia dėmesio į aplink esančius daiktus ir žmones;
Kartais atrodo, kad pabudo, nors iš tiesų miega;
Pabudęs būna sutrikęs ir pasimetęs;
Pabudęs gali visiškai neatsiminti vaikščiojęs per miegus.
Kaip lunatizmas gydomas? Na, dažniausiai jokių ypatingų priemonių nereikia, mat jį būna sukėlęs miego trūkumas, įtampa ar nerimas. Pašalinus priežastis, ir somnambulizmas išnyksta. Tik tuo atveju, jei vaikščiodamas per miegus žmogus susižeidžia ar pridaro kitokios žalos, jam būtina miego specialisto ar elgesio terapeuto pagalba. Vis dėlto ne kaži ką galima padaryti, idant šis sutrikimas nepasikartotų. Svarbiausia užtikrinti, jog individas gerai išsimiegotų, nesijaudintų ir nevartotų per daug alkoholio. Kartais skiriami migdomieji, o kambarys, kuriame miega somnambulas, turi būti įrengtas taip, kad būtų kuo mažesnė tikimybė susižaloti.
Kaip elgtis, jei vis tik susidūrėte su naktinėtoju? Tai gali būti išties komiška ir trikdanti situacija. Priešingai nei daugelis mano, pažadinti somnambulą visai nėra pavojinga, kai kuriais atvejais netgi gali išgelbėti jam gyvybę. Tačiau pažadinti jį gali būti ne taip lengva, gal dėl šios priežasties ir nerekomenduotina. Jei vis tik nuspręsite jį žadinti, svarbiausia, darykite tai švelniai ir saugioje vietoje (taigi jei somnambulas užsiropštė ant stogo, geriau palaukite, kol jis nulips ant žemės). Kalbėti su lunatiku dažniausiai yra visiškai beprasmiška, todėl geriau būtų tiesiog saugiai nuvesti jį atgal į lovą. Tačiau net ir tai padaryti gali būti sunku, mat lunatikas ir vėl gali pakilt, idant pabaigtų daryti tai, ką buvo sugalvojęs. Tokiai atvejais geriausia padėti jiems saugiai įvykdyti jų sumanymą, o tada palydėti atgal į lovą.
