Valdžios rūpestis išreikštas sumomis
Jau keletą metų Sveikatos apsaugos ministerija vykdo prevencines vėžio patikros programas. 2007 m. dviem prevencinėms moterų patikrų programoms (krūties ir gimdos kaklelio) ir vienai vyrų (prostatos) skirtos panašios sumos – apie 7,5 mln. Lt. Šių metų programoms skiriamos sumos pasikeitė. 2008 metais priešinės liaukos vėžio prevencijos programai numatoma skirti net 8,3 mln. Lt. Moterų gimdos kaklelio vėžio prevencinei programai planuojama skirti 5,8 mln. Lt, atsižvelgiant į tai, kad bus pradėtos tikrinti ir jaunesnės moterys. Krūties vėžio programai – 4 mln. Lt. Moterys valstybei rūpi pusantro milijono litų suma labiau.
Šešiasdešimt trejų metų vilnietis Gediminas Žižys prieš penkerius metus išgirdo diagnozę – prostatos vėžys. Jam buvo nustatyta antra stadija ir pašalinta prostata. Vyras prisimena, kad kasmet eidavo atlikti PSA tyrimą (jis parodo mažiausius pakitimus prostatoje), tačiau vienais metais praleido. Jis mano, kad tie metai galėjo būti lemtingi. „Žinojau, kad turiu genetinį paveldimumą sirgti onkologine liga. Nuo prostatos vėžio mirė mano tėtis, brolis, kiti giminaičiai sirgo kitomis onkologinėmis ligomis. Todėl buvau budrus, juolab kad pirmieji prostatos išvešėjimo požymiai buvo atsiradę. Matyt, reikėjo būti budresniam”, – svarsto vyras. Gediminas šiuo metu yra Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas. Jis ir jo organizacija yra labai nepatenkinti esama sveikatos apsaugos situacija.
Ko nerimsta vyrai?
G. Žižys sako, kad valdžios atstovų nepagarba tiesiog glumina. „Penkios stambios šalies organizacijos parašė sveikatos apsaugos ministrui laišką, kuriame buvo išdėstytos visos problemos, su kuriomis susiduria ir gydytojai, ir sergantieji. Gavome atsakymą ne iš ministro, o iš jo sekretorės. Ji prirašė statistinių skaičių, įstatymų numerių, o kokie bus ministerijos veiksmai sekretorė nesiteikė nieko atsakyti”, – pasakojo G. Žižys.
Prostatos vėžys paprastai metastazuoja į kaulus (80%), sukelia skausmų, kompresinių stuburo lūžimų, todėl pacientai tampa neįgalūs. Siekiant išvengti metastazių kauluose, sulėtinti jų plitimą bei jų padariniams palengvinti naudojami bifosfonatai, kurie kompensuojami visose ES šalyse, išskyrus Lietuvą.
Prieš kurį laiką sergančiųjų draugija gavo SAM sekretoriaus H. Baubino raštą, kuriame pranešama apie teigiamą komisijos posėdžio nutarimą: „Pritarti kompensuoti bifosfonatus skausmui mažinti tiems pacientams, kuriems kitos nuskausminimo priemonės neduoda pakankamo efekto individualia tvarka, t.y. suderinus tai su VLK Sprendimų dėl vaistų ir medicinos pagalbos priemonių labai retoms ligoms ir būklėms gydyti kompensavimo ir dėl nenumatytų atvejų priėmimo komisija.”
„Pasirodė, kad tai tik biurokratinis atsirašinėjimas. Į draugiją kreipėsi nusivylę pacientai, patikėję teigiamu ministerijos valdininkų sprendimu ir turėję vilties gauti teisingą ir veiksmingą jiems priklausantį gydymą. Ministerijos sprendimu patikėjo ir gydytojai, kurie gaišdami savo brangų laiką kreipėsi į VLK komisiją, prašydami paskirti jų ligoniams būtiną gydymą ir vaistus. Visi VLK komisijos sprendimai buvo neigiami. Draugija, gydytojai ir sunkia liga sergantys ligoniai pasijuto apgauti, trejus metus vilkinamas šis sprendimas, vis negali būti priimtas”, – pasakojo G. Žižys.
SAM rekomendacijas dėl minėto vaisto įtraukimo į kompensuojamų vaistų sąrašą yra pateikusi Lietuvos urologų draugija ir žinomi šalyje mokslininkai, pripažinti prostatos vėžio gydymo specialistai hab. dr. prof. Feliksas Jankevičius ir Onkologijos instituto urologijos skyriaus vedėjas dr. T. Petraitis. „Tai, kad SAM iki šiol nesiteikė atsakyti į šių specialistų raštus, verčia mus manyti, jog SAM daro įtaką atitinkamos interesų grupės ir tokiu būdu sudaro prielaidą sąmoningam kelių šimtų pacientų pasmerkimui skausmo kančioms, gyvenimo kokybės blogėjimui ir pagreitina jų mirtį. Draugija vis dar nesulaukia galutinio atsakymo ir konkrečių suderintų teisingų sprendimų pacientams gauti specialistų rekomenduojamą gydymą zoledronine rūgštimi. Ligoniai, kuriems brangi kiekviena diena, laukia, kada bus pradėti taikyti šie vaistai”, – sakė Sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas. Pašnekovas sako, kad visos šios problemos verčia reikalauti iš valstybės deramo dėmesio.
Vyrai domisi, bet nedrąsiai
2007 m. duomenys rodo, kad Lietuvoje vėžio prevencija vyrai yra susirūpinę kur kas labiau nei moterys – aktyviausiai buvo įgyvendinama vėliausiai pradėta vykdyti priešinės liaukos (prostatos) vėžio prevencijos programa. 2007 metais buvo patikrinta 107 tūkstančiai vyrų.
„Pagal šią programą visi 50–75 metų vyrai bei vyrai nuo 45 metų, kurių tėvai ar broliai yra sirgę priešinės liaukos vėžiu, nemokamai tikrinami dėl šios ligos”, – sakė Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas spaudai Kazys Žilėnas.
Specialistų teigimu, profilaktiniai tikrinimai būtini, nes pacientas ilgai nejaučia jokių prostatos vėžio simptomų. Galbūt tai lemia, kad priešinės liaukos vėžys – dažniausia Lietuvos vyrų onkologinė liga. 2004–2005 metais buvo nustatoma apie 2000 naujų vėžio atvejų, o 2007-aisiais jų skaičius pasiekė 3500.
Apie 60 procentų visų pagal programą patikrintų vyrų, kuriems diagnozuotas piktybinis navikas, buvo nustatytas I–II stadijų vėžys, o net 63 proc. susirgusiųjų priešinės liaukos vėžiu, kurie kreipėsi į gydytojus ne dėl profilaktikos, o dėl rimtų negalavimų, buvo nustatytas III–IV stadijų piktybinis navikas.
„Džiaugiamės, kad tokia programa veikia, tačiau ji turi ydų. Apmaudu tai, jog po prostatos chirurginio šalinimo (kai nustatomas vėžys) PSA tyrimas jau nekompensuojamas, nors siekiant žinoti gydymo tinkamumą, šį tyrimą reikėtų atlikti kas mėnesį”, – sakė G. Žižys.
Skaudžiau, kai skriaudžia medikai
Prieš pusketvirtų metų vilnietės Audronės J. (pavardė redakcijai žinoma) vyrui buvo pašalinta prostata. Jam buvo nustatyta III vėžio stadija. Ilgą laiką moteris manė, kad jos vyrui depresija ar kažkoks kitas emocinis sutrikimas. Tik vėliau ji suvokė, jog prastos sutuoktinio savijautos priežastis gali būti prostatos padidėjimas ar kitoks šio organo susirgimas. Atlikti pirmąjį PSA tyrimą vyrą paskatino žmona. Tuomet sutuoktiniui buvo penkiasdešimt. Pora netrukus turėtų švęsti santuokos dvidešimtmetį, jie turi šešiolikmetę dukrą.
Audronės vyras dabar labiausiai kenčia dėl skausmų. Dėl jų moteris norėtų kaltinti jos vyrą gydžiusius gydytojus, tačiau neturi jokių įrodymų. Gydytojai po operacijos delsė skirti tinkamą gydymą ir vyrui išsivystė metastazės. Per ketverius kovos su vėžiu, operacijos pasekmėmis ir siaubingais skausmais metus moteris išleido milžinišką sumą pinigų. „Tačiau pinigai yra nesvarbu, kai kalbama apie žmogaus gyvybę”, – sakė Audronė.
Audronė greitai suvokė, kad vyras pats nepasirūpins savimi. Moteris pamena suglumusį sutuoktinio veidą, kai jis grįždavo iš vizitų pas gydytojus. Medikai nieko jam neaiškino, tiesiog išrašydavo vaistų ir dar užversdavo nesuprantamais terminais. Moteris nusprendė į polikliniką eiti kartu su vyru. „Vyro darbovietės dėka kelis kartus lankėmės privačioje medicinos įstaigoje. Mus išlydėdavo spausdami ranką, jog esame tokia šauni komanda, kad taip gerai laikomės. Kai į poliklinikos kabinetą užėjau ir aš, išvydau nustebusias gydytojos akis”, – pasakojo moteris.
Net ir sergant svarbu nenuleisti rankų
Moteris piktindamasi prisimena pooperacinį periodą. „Iš žmogaus dar styro vamzdeliai, o jį jau išrašo ir siunčia į sanatoriją! Kodėl važiuoti privalai tiesiai iš ligoninės? Dėl silpnos sveikatos ir nesugijusių žaizdų praktiškai nebūna jokių procedūrų. Pagulėti galėjom ir namie, iš sanatorijos tikėjomės kažko kito ir, aišku, po to, kai būtų praėjęs sunkiausias periodas”, – kalbėjo Audronė.
Moterį stebino ir tai, kad kaskart apsilankius priimdavo vis kitas gydytojas. „Galima pasirinkti vieną gydytoją, tačiau, kad vizitai pas jį būtų reguliarūs, reikėtų užsirašyti iš anksto, tikriausiai tada, kai dar nežinosite, kad jums vėžys. Ir niekas niekada nepaskambins ir nepasiteiraus, kaip jaučiasi ligonis, neprimins, jog reikia ateiti pasitikrinti. Šiuo atveju prostatos vėžiu sergančio vyro sveikata yra tik jo paties ir jo žmonos reikalas”, – sakė Audronė.
Vaistininke dirbanti moteris džiaugiasi bent tuo, kad jos sutuoktinis nepraranda gyvenimo džiaugsmo, dirba ir netgi dalyvauja vienos gydymo įstaigos vykdomuose naujų medikamentų tyrimuose. Pasak Audronės, nemokamai gaunami vaistai pagelbėja kovoje su kaulų skausmais. Moteris džiaugiasi ir tuo, kad sutuoktinio darbovietė suteikė palankias sąlygas – sukūrė jam darbo vietą, sumažino darbo dienų skaičių, apmoka kai kurias medicinines išlaidas. „Pasaulyje yra daugybė gerų žmonių. Aš visiems jiems dėkinga. Gaila tik, kad tose įstaigose, kur norėjosi sulaukti kuo daugiau gerumo, šilumos ir dėmesio, tų gerų žmonių sutikome mažai”, – sakė Audronė.
Kas bus po gydymo?
„Nėra pagrindo manyti, kad yra neišspręsti sanatorinio gydymo prieinamumo klausimai. Vadovaujantis aukščiau minėtu įsakymu, po prostatos adenomos operacijos vyrams yra numatyta ambulatorinė reabilitacija, o po prostatos piktybinių navikų operacijos ir specifinio gydymo numatyta reabilitacija”, – į sergančiųjų priekaištus atsakė Rima Vaitkienė, Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė.
„Reabilitacija yra viena iš svarbiausių radikaliojo tęstinio gydymo dalių, bet ją reglamentuojantys SAM įstatymai ir finansavimas iškreipia reabilitacijos esmę. Dėl mažų reabilitacijos įkainių pacientams yra neprieinamos gydytojų rekomenduojamos būtinos procedūros sanatorijose. Be to, reabilitacijos įstaigos neaprūpintos įranga ir medikamentais, reikalingais gydyti šlapimo nelaikymą ir erekcijos sutrikimus. Pagal galiojančias taisykles, ligonis, išvykęs iš stacionaro su dar nepašalintu kateteriu, per tris dienas turi nuvykti į reabilitacijos įstaigą. Daugeliu atvejų tai nepriimtina pacientui.
Pirminės reabilitacijos pradžios laiką reikėtų pratęsti mažiausiai iki trijų savaičių ir spręsti kiekvienu atveju individualiai. Ypač kenčia tie pacientai, kurie, tausodami valstybės lėšas, nevyksta į reabilitaciją iš karto. Praėjus kiek laiko ir paaiškėjus, kad jie nelaiko šlapimo, reabilitacija jiems tampa nebeprieinama”, – replikavo G. Žižys ir pateikia tą patį klausimą, ar vyrų sveikata nerūpi jiems patiems, ar vis dėlto valdžiai.
Už tariamo rūpesčio slypinti painiava
G. Žižys atvirai kalba apie skaudžias prostatos pašalinimo pasekmes. Kartais po radikalaus chirurginio gydymo būna pažeidžiami ties prostata esantys nerviniai pluoštai, dėl to atsiranda erekcijos sutrikimų, nelaikomas šlapimas. Jis nesivaržo apie tai kalbėti, nes šiuo metu Lietuvoje esanti padėtis verčia reikalauti geresnių sąlygų sergantiems vyrams. „Šlapimo nelaikymo gydymas po prostatos pašalinimo yra visiškai nekompensuojamas. Lietuvoje naudotini medikamentai, įklotai, rekonstrukcinės operacijos panaudojant dirbtinį sfinkterį ar šlaplę pakeliančias juostas yra nekompensuojami. Panaši situacija ir kalbant apie erekcijos sutrikimą po chirurginio prostatos vėžio gydymo. Šiuo metu yra žinoma daug erekcijos sutrikimų gydymo metodų, tačiau jie Lietuvos vyrams yra sunkiai prieinami. Medikamentai ir protezai nekompensuojami, o kai kurie netgi neregistruojami (neva – dėl mažo atsiperkamumo). Užsienyje ypač populiarus varpos protezavimas Lietuvos pacientams praktiškai neprieinamas. Nejaugi 45-55 m. vyras turi prarasti bet kokią galimybę būti lytiškai aktyvūs? Juk patys suprantate, kad dažnas turi žmoną. Ir vyrai palūžta vien dėl to, kad negali turėti lytinių santykių su savo moterimi”, – kalbėjo G. Žižys.
Gediminui atrodo, kad šalies politikams mažai rūpi lietuvių vyrų gyvenimo trukmė, kokybiškas gyvenimas sergant tam tikromis ligomis. „Statistika teigia, kad lietuviai vyrai gyvena trumpiau nei moterys. Sužinojome šį faktą, pakraipėme galvas ir viskas? Kodėl nepradėta domėtis, kaip galima būtų pakeisti šią padėtį?” – klausė draugijos prezidentas.
