Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje per paskutinius 5 metus savižudybių skaičius nežymiai sumažėjo.
Jei 2002 m. viso Lietuvoje buvo užregistruota 44,7/100 tūkst. gyventojų savižudybių, tai 2006 m. – 30,9/ 100 tūkst. Nustatyta, kad dažniau žudosi vyrai, nei moterys.
Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis tiek 2006, tiek 2007 m. Kauno mieste užregistruotas vienodas skaičius – po 70 atvejų tyčinių sužalojimų (savižudybių).
Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis Lietuvoje 2005 m. nusižudė 13 vaikų (1 – 17 m.) iš jų 10 berniukų ir 3 mergaitės, 2006 m.- 23 vaikai, iš jų 20 berniukų ir 3 mergaitės.
Pasak Rasos Vaitkienės, Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologės, pirminės sveikatos priežiūros personalo apmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti žmogų krizėje, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.
Galima užbėgti už akių šiam kraštutiniam žmogaus sprendimui kaip savižudybė, jei laiku pastebėsime ir teisingai įvertinsime žmogaus elgesį.
Patariama atkreipti dėmesį, jei asmuo: neseniai patyrė sunkų išgyvenimą, smurtą, gėdą; atrodo prislėgtas, apimtas nevilties, gėdos; nebegali susikaupti mokykloje, pradėjo nesimokyti; nebesidomi tuo, kas jam anksčiau patiko; sutriko miegas, apetitas, skundžiasi įvairiais negalavimais; pasikeitė nuotaika, tapo nenuspėjamas, nepastovi; pradėjo dažniau ir daugiau svaigintis (rūkyti, gerti, vartoti narkotikus).
Reikėtų labai susirūpinti, jei žmogus pradėjo save žaloti, piešiniuose ir rašiniuose pradėjo vyrauti mirties tematika, o kalboje vis dažniau pasigirsta mintys apie mirtį, pvz.: „nematau prasmės gyventi”, aš niekam nereikalingas”, „nebenoriu gyventi” ir pan.
