Europoje donorystės ir organų transplantacijos diena oficialiai minima spalio 18 d., bet Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė teigė, kad visą spalio mėnesį visoje Europoje vyksta renginiai, skirti šiai dienai. Medicinos mokslui dideliais žingsniais žengiant į priekį, gyvybės išgelbėjimo klausimas tampa vis aktualesnis, nes viena gęstanti gyvybė gali dovanoti gyvenimą kitiems. Apie organų donorystę ir transplantavimą į Alfa.lt klausimus atsako U. Šakūnienė.
Kokie žmonės dažniau pritaria organų donorystei: vyresnio amžiaus ar jaunimas?
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 9 tūkst. žmonių, užpildžiusių donoro korteles, iš jų beveik 5 tūkst. yra iki 30-ies metų amžiaus. Iš šių 9 tūkst. per devynerius metus nė vienas žmogus netapo organų donoru. Dažniausiai sprendimą dėl žmogaus organų persodinimo priima jo artimieji. Daug žmonių mano, kad norint tapti donoru reikia, kad ištiktų mirtis. Tai netiesa, nes donorais gali būti tik tie žmonės, kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių ištiko smegenų mirtis, o kitų organų gyvybingumą palaiko medicininė įranga. Lietuvoje per metus tokių atvejų pasitaiko apie šimtą: maždaug 30 proc. potencialių donorų turi sveikatos problemų, dėl kurių jų organai negali būti transplantuoti, dar 30 proc. atvejų artimieji nesutinka, kad organus gautų kiti žmonės, tad įvyksta tik apie 40 organų transplantavimo operacijų iš šimto galimų.
Kiek kasmet užregistruojama donorų ir kiek yra pacientų, laukiančių organų transplantacijos?
Per metus vidutiniškai sulaukiama apie 30–40 donorų, kurių organai sėkmingai persodinami. Taip pat pasitaiko atvejų, kai žmonėms, laukiantiems transplantacijos, savo inkstus ar dalį kepenų padovanoja artimas giminaitis, kuris po operacijos toliau gyvena pilnavertį gyvenimą. Deja, dėl medicininių priežasčių giminaičių organai ne visada tinka. Organų transplantacijos laukia vidutiniškai apie 800 žmonių. Daliai jų transplantacijos procedūra išgelbsti gyvybę, kita dalis, deja, miršta taip ir nesulaukę donorų. Džiugu, kad kasmet užpildoma vis daugiau donoro kortelių, bet išlieka didesnė tikimybė atsidurti laukiančiųjų transplantacijos eilėje, nei pačiam tapti donoru.
Kada daugiausiai užpildoma donorų kortelių?
Daugiausiai jų užpildoma įvairių akcijų metu, nes įsigyti šią kortelę gana sudėtinga – reikia apsilankyti gydymo įstaigoje ir užpildyti dokumentus.
Ar tai, kad, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje donoro kortelių užpildoma mažiau, lemia biurokratinės kliūtys?
Nemanau, tai daugiau lemia visuomenės požiūris ir nenoras kalbėtis su artimaisiais apie savo apsisprendimą tapti donoru. Kai, nutikus nelaimei, giminaičiai sužino apie velionio norą paaukoti savo organus, juos ištinka šokas ir ne visada jų sprendimas būna palankus laukiantiems transplantacijos. Manau, svarbu plačiau apie tai kalbėti visuomenėje, šeimose, nes lemiamą akimirką sprendimą priimti labai sunku.
Ar pasitaiko atvejų, kad artimieji atsisako savo giminaičio organus paaukoti donorystei dėl religinių sumetimų?
Beveik visos religijos pritaria organų donorystei. Ir šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II ir popiežius Benediktas XVI ne kartą yra pasisakę už organų donorystę.
Ar donoro šeimai suteikiama psichologinė pagalba?
Gydytojai kalbasi su artimaisiais, nes šis psichologinis momentas yra labai sunkus, bet ir patiems gydytojams reikalinga psichologinė pagalba: jie stengiasi žmogų išgelbėti, o jei to padaryti nepavyksta, privalo ne tik artimiesiems pranešti blogą žinią, bet ir paprašyti leidimo organų transplantacijai.
Kalbėdamas apie bažnyčios poziciją organų donorystės ir transplantacijos klausimu, kunigas dr. Andrius Narbekovas sakė: „Organų donorystė yra suprantama kaip galimybė parodyti pačią didžiausią meilę artimui. Bažnyčia teigia, kad donorystė turi būti etiška: negalima gelbėti žmogaus gyvybės aukojant kitą. Gyvi žmonės, kurie tampa donorais, negali atiduoti tų savo organų, be kurių neišgyventų patys, pavyzdžiui, jei mama sutiktų atiduoti vaikui širdį, tokia donorystė nebūtų etiška. Dažniausiai donorais tampa mirę žmonės, tad jų artimųjų sprendimas atiduoti jų organus ir taip išgelbėti kitas gyvybes bažnyčios yra remiamas”, – teigė A. Narbekovas.
Paklaustas, ar visos religijos pritaria organų donorystei, kunigas A. Narbekovas sakė: „Apie visas religijas kalbėti negalėčiau, bet žinau, kad Jehovos liudytojai nepritaria net kraujo perpylimui, tad apie donorystę kalbėti sunku, bet katalikų bažnyčios pozicija šiuo klausimu labai tvirta.”
