Apie škotų mokslininką Alexanderį Flemingą (1881–1951) amžininkai pasakojo tokią istoriją. Ryte laboratorijoje diskutuojant apie planuojamą eksperimentą, visi išdėstė savo nuomones, o A. Flemingas ištarė vienintelį žodį: „Pabandykim!” Ir ėmėsi darbo. Vėl prabilo tik vakarop: „Laikas arbatai.” Šitaip su pora žodžių išsiversdavo visą dieną. 1945 m. A. Flemingas gavo Nobelio premiją už penicilino išradimą…
Nedaug kas žino, kad viena galingiausių iškalbos priemonių – tylėjimas. Tiksliau – kelių sekundžių tylėjimas, dar tiksliau – prasminė pauzė.
Bendraujant patylėti ir akimirką susimąstyti tenka natūraliai. Pvz., kai gauname nelauktą aštrų klausimą. Bet patyrusiai ausiai tokia tyla yra iškalbinga: tik tas, kuris jaučiasi tvirtai, gali sau leisti patylėti ir pasvarstyti. Tuo tarpu nesaugiai besijaučiantis pokalbio partneris skuba atsakinėti iškart po netikėto klausimo ir išsiduoda, kad neteko žemės po kojomis.
Kartais į nederamą klausimą geriausias atsakymas būna tyla ir reikšmingas žvilgsnis. Bet čia jau aristokratų įpročiai. O paprastiems mirtingiesiems tylėjimas (pauzė) padeda sustiprinti pasakytos minties poveikį. Štai keletas pavyzdžių.
Didžiosios Britanijos princai mokydamiesi sužino, kad grupei žmonių sakydami kalbą svarbiausiems teiginiams jie pridėtų daugiau svorio, padarydami reikšminę pauzę – būtent prieš esminę sakinio vietą (arba ir po jos). Tik tuo nereikia piktnaudžiauti – prasminės pauzės efektyvios, jei visoje oficialioje kalboje jų būna ne daugiau kaip 1–3. Pvz., pora sakinių iš vienos didžiųjų valstybių prezidento kalbos: „Tris dešimtmečius mūsų šalies biudžeto deficitas buvo skaičiuojamas milijonais. Šiemet deficitas yra… (ilgoka reikšminė pauzė) nulis!” Žinoma, daugelis tą patį pasakytų ir be pauzės, o publika mintį suprastų. Bet tuo ir skiriasi Davidas Copperfieldas nuo kiemo fokusininko – profesionalumu ir publikai paliekamu įspūdžiu…
Norint tapti geru oratoriumi, reikia drąsos. Gyvenime dažnai būna priešingai: daugelis kalbėtojų bijo nutilti bent akimirkai, nes mano, kad publika tą įvertins kaip silpnumo požymį. Ir visai be reikalo: tyrimais nustatyta, kad iki 5 sek. tylą klausytojai laiko normalia susimąstymo pauze prieš sakant kitą mintį.
Efektinga reikšminė pauzė – kai tylima 3–5 sekundes ir žvelgiama į auditoriją (svarbu stebėti publikos reakciją – jei žmonės jau pradeda skirstytis, galbūt tai ženklas, kad pauzė išėjo per ilga. Juokauju…)
Pauzė gerai veikia po sėkmingo retorinio klausimo. Pvz.: „Ar jūs šoktumėte iš lėktuvo be parašiuto? (3 sekundžių pauzė) Mūsų įmonėje dabar kaip tik tai ir daroma – mes investuojame kelis šimtus tūkstančių į naują gamybą, neturėdami jokių tyrimų apie vartotojų poreikius!”
Reikšminė pauzė daroma ne tik siekiant sustiprinti pasakytos minties efektą, bet ir tuomet, kai norima, kad klausytojai geriau suprastų keblias viešosios kalbos vietas. Tarkim, jei pateiksime netikėtą paradoksalų faktą arba naują terminą – sustiprinkime jį pauze (pvz., „Ar žinote, kas yra netiketas? (Pauzė) Netiketas – tai naujasis interneto visuomenės etiketas…”). Kita vertus, klausytojams reikia duoti šiek tiek daugiau laiko kebliau suvokiamose pranešimo vietose, kad jie spėtų suprasti garsinę informaciją.
Pauzei suteiksite dar daugiau jėgos, jei šypsositės. Prieš porą dešimtmečių televizijos debatuose prieš prezidento rinkimus vienas kandidatas smarkiai gavo į kaulus nuo konkurento. Atrodė, kad jau baigtas kriukis – žiūrovai nebalsuos už triuškinamą kandidatą. Bet… Išmintingi konsultantai iš užkulisių perdavė nelaimėliui raštelį su daugmaž tokiu patarimu: „Jei gausi kitą stipriai smogiantį klausimą, išnaudok tai, kad buvai profesionalus aktorius: prieš atsakinėdamas kelias sekundes patylėk ir ironiškai šypsokis. Ir tik po to ištark: „O, geeeeeras klausimas… Va čia tai jau paklausėte!..” Šitaip atrodys, kad nieko triuškinančio nebuvo, o tu jautiesi tvirtai…” Patarimas padėjo – žiūrovų simpatijos sugrįžo aktoriaus pusėn. Jis tapo 40-uoju Jungtinių Valstijų prezidentu. Tai buvo Ronaldas Reaganas (1911–2004).
„Tik tas, kas moka prasmingai patylėti, moka prasmingai kalbėti” – tai danų filosofo Søreno Kierkegaardo žodžiai.
