Apie savižudybes yra daugybė statistinių duomenų: mes žinome, kurios žmonių grupės labiausiai linkusios žudytis; kad 1,5 proc. visų mirčių yra savižudybės; kad kiekvienais metais nusižudo apie milijonas žmonių; kad savižudybių skaičius kasmet auga. Tačiau statistiniai duomenys neatskleidžia, būtent kodėl kai kurie žmonės ryžtasi sau atimti gyvybę, kai kiti, esantys panašiose situacijose, to nedaro.
Mokslininkai neseniai atrado visai naują būdą žvelgti į šį klausimą, rašo newscientist.com. Tirdami glaudų ryšį tarp anoreksijos ir savižudybės, jie tikisi suprasti, kodėl žmonės apskritai leidžia sau pasitraukti iš gyvenimo.
Anksčiau potraukis žudytis buvo siejamas su psichologinėmis ligomis (pavyzdžiui, depresija), socialiniais veiksniais (kaip nesėkmingas integravimasis į visuomenę) arba Zigmundo Freudo atveju sustiprėjusiu mirties instinktu. Tačiau iki šiol neegzistavo jokia bendra teorija, galinti paaiškinti daugeliui svetimą savęs žalojimo polinkį.
2005 m. Floridos valstijos universiteto psichologas Thomas Joineris pirmasis sukonstravo galimos teorijos pagrindus. Tirdamas statistinius duomenis, jis suprato, kad kriterijai, kuriais ligi šiol buvo vertinamas polinkio žudytis stiprumas, yra nepakankami, t.y. depresija, beviltiškumo jausmas, emocinė kančia ir psichologiniai sutrikimai nėra užtikrinti ketinimo žudytis indikatoriai, kadangi daugelis tokius „simptomus” turinčių žmonių vis dėlto savižudybei nepasiryžta.
Mokslininkas uždavė esminį klausimą: jei savęs išsaugojimas yra vienas iš mūsų stipriausių instinktų, kas turėtų įvykti, kad šis savisaugos barjeras būtų išardytas? Atsakydamas į šį klausimą, Joineris papildė savižudybės kriterijų sąrašą dviem punktais.
Visų pirma žmogus turi turėti rimtai pagrįstą troškimą mirti. Depresija ir beviltiškumo jausmai dažniausiai nėra pakankamas smūgis savisaugos instinktui – žmogus turi jaustis kaip nepakeliama našta, gadinanti kitų gyvenimus, arba/ir jaustis socialiai izoliuotas.
Antra, individas turi sugebėti žudytis. Gal tai atrodo akivaizdu, tačiau šis požymis yra beveik svarbiausias. Net jei noras mirti yra labai smarkus, bet kokie bandymai žudytis nebus sėkmingi, jei asmuo nepajėgia įveikti fizinio savisaugos barjero, t. y. savižudybės skausmo bei įtampos.
Joineris teigia, kad yra du būdai išsiugdyti sugebėjimą permušti instinktą išlikti. Vienas būdas – priprasti prie savižudybės akto. Dažnas atvejis, kai savižudis pasiekia savo galutinį tikslą po kelių bandymų. Pirmą kartą jis tik įsipjauna venas, antrą kartą lengvai perdozuoja migdomaisiais, tokiu būdu „priprasdamas” prie mirties idėjos. Kitas būdas – įgyti „imunitetą” mirties skausmui ir baimei. Taip atsitinka kareiviams ir daktarams, kurie beveik kasdien išvysta kolegų ir pacientų mirtį ir tarsi tampa atsparūs savo pačių mirties skausmui.
Tokia hipotezė paaiškintų, kodėl savižudybės atžvilgiu chirurgai yra viena iš labiausiai linkusių žudytis žmonių grupių. Kita itin pažeidžiama populiacija – sergantys anoreksija. Jie jaučiasi socialiai izoliuoti, kadangi nedalyvauja su valgymu susijusiose veiklose (jokių kavinių, kino su spragėsiais ar vakarienių pas draugus), tuo pačiu manydami, kad yra labai didelė našta savo artimiesiems, kurie nuolatos juos turi prižiūrėti. Anoreksija sergantys žmonės taip pat dėl nuolatinio maisto trūkumo pripranta prie fizinio skausmo – dar vienas polinkio į savižudybę rodiklis.
Šių atradimų pagrindu Joineris ir jo mokiniai kuria testus, padėsiančius psichiatrams atskirti pacientus, kurie tik kalba apie savižudybę, nuo tų, kurie iš tikrųjų ketina žudytis. Nors įrodymų jo teorijai vis daugėja, Joineris pats pripažįsta, kad jų dar nepakanka. „Tai gera pradžia, bet mums reikia kažko žymiai sistemingesnio”, – tvirtino jis.
