„Esu architektė. Praradusi darbą sėdėdavau namuose, jaučiausi labai vieniša ir sugniuždyta”; „Ypač dabar, krizės metu, svarbu į pasaulį pasižiūrėti ne tik savo, bet ir aplinkinių akimis. Tai mes šiuose susitikimuose ir darome”; „Pamatai, kad kiti žmonės irgi turi tokių pačių problemų, kad nesi vienas”; „Darbo birža neturėjo pasiūlyti darbo, tai pasiūlė ateiti čia”, – tokiomis mintimis dalijasi į Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos organizuojamą programą susirinkę darbo netekę ar nerimaujantys dėl jo netekimo sostinės gyventojai.
Kelis kartus per savaitę Vilniaus centre įsikūrusioje organizacijoje renkasi naujų perspektyvų darbo rinkoje norintys išvysti ir psichologo pagalbos laukiantys gyventojai.
Atsistoti ar sėdėti vietoje?
Vilniaus DRMKT Karjeros planavimo skyriaus vedėja psichologė Lolita Kuginienė teigia, kad prarasti darbą nėra didžiausia tragedija. „Žmogaus gyvenime nuolat vyksta pokyčiai. Su kasdieniais pokyčiais mes sėkmingai susidorojame, nes prie jų prisitaikyti nėra sunku. Tačiau esminiai pokyčiai pakerta mūsų gebėjimą kontroliuoti savo gyvenimą. Žmogus tarsi išstumiamas iš saugaus, įprasto gyvenimo į nežinomybės, rizikos, bet, tuo pačiu, ir į naujų galimybių sritį. Šioje situacijoje kiekvienas žmogus renkasi pats, kaip elgtis. Vienas – kaltina kitus, kitas – pasyviai užsidaro savyje ar namuose, dar kitas – rizikuoja, išbando įvairias gyvenimo galimybes ir taip keičia savo gyvenimą ir save”, – aiškina specialistė.
Pasak specialistės, svarbiausia, netekus darbo, išmokti galvoti apie save ir nuspręsti, kas yra geriausia tau pačiam. „Bet koks elgesys turi pasekmes. Pasekmės gali būti pačiam žmogui naudingos arba ne. Svarbu savęs paklausti, ką man toks elgesys duos? Ar man naudingos tokio elgesio pasekmės? Sudėtingose gyvenimo situacijose žmogus išgyvena daug intensyvių ir prieštaringų jausmų, kurie iškraipo mąstymą apie save ir kitus. Taigi verta skirti dėmesio sau, sustoti ir pagalvoti, ko aš noriu? Kas man svarbu? Ką až galiu? Kas jau man nebetinka, su kuo turiu atsisveikinti, ką dar galiu pasilikti? Siūlau daugiau remtis savimi ir mažiau reikalauti iš aplinkos ar kitų. Ir tik tada – veikti”, – pataria L. Kuginienė.
Atsidūrus krizinėje situacijoje, svarbiausia suprasti, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. „Praradus darbą, tik nuo jo priklauso, ar jis atsistos ir eis toliau, ar liks sėdėti vietoje”, – teigia psichologė.
Būtent šių dalykų bandoma įdiegti nemokamuose grupiniuose motyvacijos darbo rinkoje ieškančių žmonių užsiėmimuose.
Kenčia ne tik atleistieji iš darbo
L. Kuginienė teigia, kad pagalbos ekonominio sunkmečio metu reikia ne tik atleistiems žmonėms. „Vadovai taip pat sutrinka. Ne tik atleistas žmogus sulaukia didelio pokyčio. Sudėtingoje situacijoje atsiduria ir tas asmuo, kuris turi pranešti darbuotojui, kad šis yra atleidžiamas. Jei vadovas apsiginkluoja šaltumu, tai yra jo gynyba ir parodo, kad jam taip pat sunku. Tie žmonės, kurie lieka dirbti kompanijose, irgi patiria stresą, nes atleidžiami jų kolegos. Jie pradeda nerimauti, kad gal ir jų eilė ateis būti atleistiems, neišku, kokia įmonės ateitis”, – pasakoja psichologė.
Paklausta, ar žmonės, besikreipiantys po atleidimo, nėra silpni, atsako: „Tai, kad žmogus ieško pagalbos, rodo jo brandą ir jėgą, o mūsų visuomenėje, dažnai ir drąsą, nes jis įveikia stereotipinį mąstymą ir mitą, kad prašyti pagalbos yra neleistinas silpnumo požymis, gėda ir ką pagalvos kiti.”
Psichologė pripažino, kad praradus darbą neretai prarandamas ir pasitikėjimas savimi. „Įsivaizduokime, kad nuolat dalyvaujame darbo pokalbuose, bet vis sulaukiame neigiamo atsakymo. Į atstūmimą mes labai jautriai reaguojame. Žmogus gali pradėti galvoti, kad yra blogesnis už kitus, ne toks vertingas kaip kiti, taigi, neverta daugiau ir bandyti. Nepasitikėjimas savimi turi pasekmes: dalinį arba visišką neveiklumą. Bet jeigu tu niekur neisi, tai nieko ir negausi! Kartais reikia įspirti save, nes tik taip galima įveikti uždarą ratą”, – kalba pašnekovė.
Nepamiršti bendrauti
Pasak L. Kuginienės, ypač svarbu praradus darbą neužsisklęsti savyje. „Suaugęs žmogus turi mokėti prašyti pagalbos, jeigu jam jos reikia. Žinoma, galima tylėti, bet kaip kiti supras, ko tau reikia? Labai svarbu bendravimas, ryšiai su kitais, ypač ieškant darbo. Užsidarydamas savyje žmogus praranda tuos, kurie gali jam padėti. Kartais tai brangiai kainuoja”, – sako psichologė.
Psichiatras Raimundas Alekna teigia, kad kartais praradusiam darbą tenka ieškoti ir rimtos psichologinės pagalbos. „Jei žmogus pajėgia pats susitvarkyti, viskas tvarkoje, bet jei jau mato, kad atsiranda papildomų negalavimų – miego sutrikimų, nuotaikų svyravimų, nerimo, ryškaus savęs nuvertinimo – reikia kreiptis į specialistą”, – pataria psichiatras.
Pasak R. Aleknos, labai svarbu, kad žmogus tokioje situacijoje neliktų vienas, bendrautų, savintųsi naują informaciją. „Siūlau nesustingti, nepatikėti savo likimo vien Darbo biržai ar kam kitam, įtikinti save, kad darbą surasti įmanoma. Darbo rinkoje judėjimas visada yra, todėl reikia nepasiduoti stereotipams, kad dabar neįmanoma rasti darbo”, – kalba R. Alekna.
Bandymas prisitaikyti prie rinkos
Pašnekovas taip pat siūlo permąstyti savo norus ir galimybes: „Žinoma, praradęs darbą žmogus turi žiūrėti į ateitį, bet taip pat privalu save analizuoti. Žmogus turi apsvarstyti, ar jam tinka dabartinė specialybė, gal reikia keisti savo darbo specifiką pagal tai, ko tuo metu labiausiai reikia rinkai. Nuo žmogaus savijautos dirbant tam tikrą darbą labai priklauso ir galimybė gauti tokį pat darbą. Jei žmogus jaučiasi kompetentingas, jis dažniausiai kompetencija ir spinduliuoja aplinkiniams, tai pat ir būsimiems darbdaviams. Jei žmogus abejoja savimi, abejone jis gali užkrėsti ir darbdavį, į kurį kreipiasi.”
Pasak R. Aleknos, mokslininkai yra pastebėję, kad depresijos ir neurozės labiau išryškėja tada, kai iš ekonominės duobės pradedama kilti. Krizės metu žmogus labiau koncentruojasi į išgyvenimą, bazinių poreikių užtikrinimą. Kai žmogus yra labiau garantuotas dėl pirminių poreikių, atsiranda laiko savirealizacijai: atsiranda daugiau poreikių, susijusių su karjera, viešumu ir socialiniu gerove. Žmogus pradeda žiūrėti ne tik į tai, ką turi valgyti lėkštėje, bet ir į tai, ką toje lėkštėje turi kaimynas.
