Oddee.com pristato keisčiausių pasaulio ligų Top 10.
1. Dramblialigė
Taip pat žinoma kaip elefantiazė, liga išgarsėjo dėl įspūdingų aukų nuotraukų, kuriose matyti ištinusios jų galūnės. Dramblialigę sukelia parazitiniai kirminai, kuriuos į kraują įsodina apsikrėtę moteriškos lyties uodai. Kirminų lervos pasiskirsto visoje kraujo sistemoje ir, susirinkus didesniam kirminų kiekiui vienoje organizmo vietoje, gali sutrikti kraujo cirkuliacija. Dėl to supančiuose audiniuose prisikaupia vandens ir žmogaus galūnė išpampsta it balionas. Ligos simptomai dažniausiai pasireiškia tik kelis metus po apsikrėtimo. Šiuo metu elefantiaze serga net 120 mln. žmonių, tačiau tik trečdalis kovoja su sunkiąja ligos forma.
2. Progeria
Progeria, kurią sukelia smulki mutacija žmogaus genetiniame kode, verčia naujagimių organizmus senti nenatūraliai greitu tempu. Progeria sergantys vaikai daugumą senatvės simptomų — plikimą, širdies ligas, silpnėjančius kaulus ir artritą — patiria iki ankstyvos paauglystės. Vidutiniškai jie išgyvena iki 13-os metų. Laimei, liga yra itin reta: visame pasaulyje ja serga tik 48 žmonės.
3. Vilkolakio sindromas
Vilkolakio sindromu serga žmonės su ekstensyvia hipertrichoze. Tai plaukų augimo sutrikimas, siejamas su vyrišku hormonu androgenu. Aukų išvaizda primena vilkolakius — jų veidai visiškai apžėlę plaukais. XIX a. jie buvo itin populiarūs kaip cirko keistuoliai, tačiau šiais laikais juos kviečia kitokio pobūdžio cirkas — Holivudas. Du hipertrichoze sergantys broliai gavo pasiūlymą pasirodyti „X failuose”, tačiau jie jo atsisakė.
4. Mėlynos odos sutrikimas
Septintame dešimtmetyje Kentukio valstijoje gyveno didelė šeima, turinti vieną išskirtinį bruožą — mėlyną odą. Daktarai nesugebėjo paaiškinti keisto reiškinio, tad, laimė, kad mėlynumas buvo vienintelis ligos simptomas — dauguma šeimos narių gyveno ilgiau nei 80 metų, nė karto rimtai nesusirgdami.
5. Pica
Žmonės, sergantys pica, turi nesuvaldomą poreikį valgyti nemaistinius produktus, pavyzdžiui, smėlį, popierių, klijus ar molį. Nors sutrikimas siejamas su mineralų trūkumu organizme, specialistai iki šiol nežino, kas šią ligą sukelia, nei kaip ją išgydyti.
6. Alergija šviesai
Kai kurie žmonės kenčia nuo retų „vampyriškų” simptomų. Jie privalo vengti saulės šviesos, kadangi tiesioginiai saulės spinduliai jų odą nusėja pūslėmis. Jų gyvenimas yra nuolatinė kova su saule: pacientai turi plauti rūbus su specialiais nuo ultravioletinių spindulių apsaugančiais chemikalais, o namų langus jie turi dengti šviesos filtrais.
7. Alisos Stebuklų šalyje sindromas
Vadinamuoju Alisos sindromu serga žmonės, turintys du neurologinius sutrikimus: mikropsiją ir makrospiją. Mikropsija verčia matyti objektus mažesnius, nei jie iš tiesų yra, o makropsija — didesnius, nei jie iš tiesų yra. Alisos sindromu sergantys žmonės objektus vienu metu mato iš labai arti ir iš labai toli. Liga susijusi ne su akimis, bet su vizualinės informacijos apdorojimu smegenyse.
8. Blaško linijos
Normaliai Blaško linijos yra nematomos — jos net nėra liga ar ligos simptomas. Tačiau susirgus tam tikromis odos ligomis, ant nugaros ir krūtinės išryškėja į dryžius panašios pigmentacijos. Manoma, kad šios linijos nurodo ribas tarp embrioninių ląstelių ir brandesnių ląstelių, kurios pakito genetinės mutacijos metu. Kadangi Blaško linijų raštas skirtinguose pacientuose yra panašus — „V” formos dryžiai ties stuburu, ir „S” formos dryžiai ant krūtinės iš šonų — mokslininkai mano, jog jis atspindi ląstelių migravimą organizmo raidoje.
9. Vaikščiojančio lavono sindromas
Šis sindromas yra rimtos klinikinės depresijos pasekmė. Pacientas jaučiasi praradę viską: tiek daiktus, tiek dalį savo kūno. Jie mano, jog jie patyrė mirtį ir tapo vaikščiojančiais lavonais, net teigdami, kad užuodžia savo pačių kūno puvimą ir jaučia, kaip jų organizmą iš vidaus ėdą kirminai (tačiau dažniausiai pastarieji simptomai siejami su narkotikų sukelta psichoze). Keisčiausia tai, kad mirties įspūdis verčia pacientus manyti, jog jie virto nemirtingais.
10. Šokinėjančio prancūzo sindromas
Šokinėjančio prancūzo sindromu sergantys žmonės reaguoja itin jautriai į staigius stimulus, pavyzdžiui, netikėtai pasirodžiusią šviesą ar nuskambėjusį garsą. Pacientų „nuostabos” reakcija neapsiriboja įprastu kūno truktelėjimu — staiga išsigandę, jie pradeda mosikuoti rankomis ir rėkauti nepaaiškinamus posakius. Sindromą pirmą kartą, 1878 metais, aptiko amerikiečių neurologas George‘as M. Beardas, pastebėjęs itin jautrių prancūzų-kanadiečių medkirčių reakcijas į staigius stimulus. Kadangi sindromas buvo paplitęs tarp giminių, Beardas padarė išvadą, jog sutrikimas paveldimas.
