Šizofrenija serga vienas iš šimto 18—30 metų žmonių, bet iki šiol tai yra viena neaiškiausių ligų pasaulyje. Lina Braun ir Danutė Bikulčiūtė bando pažvelgti į bauginantį šizofrenikų pasaulį.
25 metų Monika turėjo visko, ko troško: medikės diplomą, būrį ištikimų draugų ir vaikiną, kuris, kaip ir ji, dievino alpinizmą. Bet apie vieną bauginantį dalyką ji niekam nedrįso prasitarti — jai ėmė vaidentis įvairūs balsai: juokingi, pikti, komentuojantys jos veiksmus. Iš pradžių Monika juos girdėdavo retsykiais, vėliau jie vis dažnėjo, kol vieną gražią dieną mergina pajuto, kad jai be galo sunku normaliai elgtis.
„Tas pasikeitimas buvo vos juntamas. Jos gerai nepažinoję žmonės nieko nė neįtarė, — sako Artūras, dabar jau buvęs jos vaikinas. — Tai buvo ta pati Monika, tik blankesnė, lyg nutapyta akvarele. Ji atrodė nutolusi ir susirūpinusi. Nenorėdavo, kad ją liesčiau. Iš pradžių maniau, jog ji pamilo kitą vaikiną.” Tačiau Monika nebuvo „nutolusi”, kaip manė Artūras. Padėtis buvo kur kas rimtesnė. „Vieną rytą ji pažadino mane. Atrodė nenatūraliai pagyvėjusi. „Aš radau džiungles, — susijaudinusi tarė ji. — Vandeniai sako, kad jiems reikia poilsio. Ar negalėtume tai suorganizuoti?” Mane apėmė baimė: „Apie ką tu kalbi, Monika?” Ji rankos mostu mane nutildė. Atrodė, tarsi kažko klausytųsi. „Taip, taip, — atsakė kažkam nematomam. — Mėnulžuvės ir medetkos, darykite, kas jums įsakyta. Ar radote mano dantų akmenų pižamą? Atsakykite!” Paskambinau jos motinai ir išsakiau savo nuogąstavimus”, — prisimena Artūras.
Seselė Marija, susitikusi su neseniai diagnozuotų šizofrenikų artimaisiais, prašo jų atlikti eksperimentą. Du šeimos nariai sustoja iš abiejų pusių trečiajam ir garsiai kalba jam tiesiai į ausis. Per tą kakofoniją Marija su juo pradeda sudėtingą pokalbį ir kalba tol, kol eksperimento dalyvis pasiduoda — sugeba išgirsti tik žodžių kratinį. „Skirtumas tas, — sako Marija, — kad šis trigubas šnekėjimas baigiasi, kai nutraukiu eksperimentą. Sergančiajam šizofrenija balsai nenutyla niekada. Ar jūs galėtumėte normaliai elgtis esant tokiam triukšmui?”
Šis paprastas eksperimentas padeda šeimos nariams suvokti, ką patiria sergantieji šizofrenija. „Net toks paprastas veiksmas kaip televizoriaus žiūrėjimas šizofrenikui yra labai sunkus uždavinys, — aiškina Ligita, kurios 24 metų dukteriai prieš metus diagnozuota šizofrenija. — Viską užgožia triukšmas, ypač pašaliniai garsai. Šizofrenikas nesugeba „filtruoti” garsų ir informacijos, todėl girdi baisią erzelynę, trukdančią net mąstyti.” Beldžiuosi į Monikos motinos Romos namų duris. Mane įleidžia Monika — išbalusi, nedrąsi ir kiek sutrikusi. Ji niekada nebus gydytoja.
„Mama?” — flegmatiškai pašaukia ji. Matyti, kad mergina „pripompuota” vaistų. Nueiname į galinį namo kambarį, ir Roma paskui save uždaro duris: „Monika susierzins, jei išgirs mudvi kalbantis apie ją”. Ant sienos kaba padidinta mažos besišypsančios mergaitės, vilkinčios maudymosi kostiumėlį ir laikančios prizą, nuotrauka. „Pastaruosius keletą metų ji visą laiką skyrė tik studijoms ir Artūrui, — sako moteris. — Tas jo skambutis mane tiesiog pribloškė. Nuvažiavau į jųdviejų butą ir iškart pamačiau, kad jai atsitiko kažkas baisaus. Ji nenorėjo važiuoti su manimi. Ėmė mane įžeidinėti. Paskambinau savo svainiui psichologui, ir jis man patarė vežti ją tiesiai į kliniką. Artūras atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės šalia Monikos ir stengėsi ją nuraminti. Buvo baisu palikti ją ligoninėje, bet mus įtikino, kad neturime kitos išeities. Grįždami visą kelią verkėme.”
Žodis „šizofrenija” kelia baimę net labai apsišvietusiems žmonėms. Išgalvotą asmenybės skilimo koncepciją Holivudas panaudojo tokiuose kultiniuose filmuose kaip „Daktaras Džekilas ir ponas Haidas” bei „Trys Evos veidai”. Juose šizofrenikai vaizduojami kaip agresyvūs ir neprognozuojamo elgesio žmonės. Todėl daugelis ėmė manyti, kad šizofrenija yra gėdinga liga. Šią nuostatą iki šiol sunku pakeisti. „Moniką paliko net seni geri draugai, pažinoję ją nuo vaikystės. Jie nežino, kaip su ja kalbėti, ir jos bijo”, — atsidūsta Roma.
Klaidinga manyti, kad šizofrenikai yra pavojingi ir lengvai pasiduodantys kitų įtakai. Daugumos jų mąstymas toks pakrikęs, kad jie vos pajėgia atlikti kasdienius darbus, jau nekalbant apie sugebėjimą gyventi dvigubą gyvenimą. Tiesa tik ta, kad tai viena neaiškiausių ligų pasaulyje. Šiuo metu ja serga vienas žmogus iš šimto (baugi statistika!) dažniausiai 16—27 metų vyrų ir 20—30 metų moterų.
Mokykloje Deividui puikiai sekėsi: jis buvo pirmūnas, mokyklos žurnalo redaktorius, debatų dalyvis ir banglentininkas. Be to, vienoje grupėje grojo gitara. Tačiau antraisiais studijų metais Deividą ėmė kamuoti haliucinacijos. Jam diagnozuota šizofrenija. „Aš prisimenu, kaip pirmą kartą išgirdau balsus, — sako 26 metų Deividas. — Vieną vėlyvą sekmadienio vakarą eidamas į virtuvę išgirdau buvusios merginos balsą: „Tavo smegenys pūva. Tu esi blogas ir niekam tikęs. Tu mirsi, jei pirmiau nežengsi kaire koja. Ženk kaire koja”. Apsidairiau, iš kur sklinda balsas, bet tuo pat metu supratau, kad man pasivaideno. Niekam apie tai nepasakojau. Bijojau, jog nepagalvotų, kad kuoktelėjau.”
Kalbamės jo namuose. Jis be perstojo rūko — ryto saulės spinduliai apšviečia spirale kylančius dūmus. Deividas sėdi nepatogiai susirietęs ant čiužinio. Jo liauną kūną dengia virvele surištos kelnės ir sportiniai marškinėliai. Kambario sienos išmargintos piešiniais, virš kurių iškeverzoti kažkokie užrašai. Dabar Deividas užsisklendęs, su niekuo nebendrauja. Nuo menkiausio streso jo ligos simptomai paaštrėja, todėl jis gali dirbti tik paprasčiausius darbus. Bet vaikinui, galima sakyti, dar pasisekė — vartodamas vaistus jis rečiau regi haliucinacijas ir girdi balsus. Tačiau vis tiek jaučiasi vienišas: „Nebesusitinku su draugais. Pasiilgau jų. Norėčiau, kad kas nors mane aplankytų”.
„Neįmanoma nusakyti būsenos, kai protas tampa priešu, — sako 32 metų stomatologo asistentė Silvija, kuriai prieš ketverius metus diagnozuota šizofrenija. — Žiūrint į mylimą žmogų, jo veido bruožai ima sklaidytis, iš visų kampų pradeda lįsti gyvatės, mintys virsta kritikuojančiais ir erzinančiais balsais.” Ji yra ištekėjusi, augina du vaikus ir gyvena, galima sakyti, normalų gyvenimą, tačiau vartoja šalutinį poveikį turinčius vaistus. „Jaučiuosi, lyg būčiau uždaryta stiklinėje kapsulėje ir atskirta nuo viso pasaulio”, — aiškina ji. Bet nuo tada, kai šizofrenija pripažinta liga, prognozės labai pagerėjo. Iki 6-ojo dešimtmečio, kol dar nebuvo išrasti antipsichoziniai vaistai, šizofrenija buvo tiesiausias kelias į beprotnamį. O dabar 60 proc. ligonių, kuriems per pastaruosius 30 metų diagnozuota šizofrenija, sugeba suvaldyti ligos požymius.
Liūdniausia, kad ne visi artimieji gali padėti šia liga susirgusiems šeimos nariams. Neretai pasitaiko, kad šizofrenija sergantys vaikai jaučiasi kur kas geriau gyvendami atskirai nuo tėvų. Ligonių tėvai ir artimieji susiduria su nemažais sunkumais, o gydytojai stengiasi išmokyti pacientus gyventi kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Kai kurie tėvai jaučiasi kalti, kad apleido vaikus, ir norėtų juos laikyti savo namuose, bet trečią dešimtį įpusėjusiam žmogui nėra gerai gyventi kartu su tėvais. Jei ligoniai sugeba tvarkytis be didesnės priežiūros, jie turėtų gyventi atskirai.
Gėdydamiesi savo ligos, šizofrenikai stengiasi apsigyventi ten, kur būtų lengviau ją įveikti. Deivido šeimai pavyko — jie rado vieno kambario butą daugiabučiame name, kuriame gyvena ir daugiau psichikos problemų turinčių jaunuolių. Tačiau ne visiems tai tinka. „Moniką reikia nuolat skatinti, — sako Roma. — Nuo vaistų ji tampa mieguista, aš ją turiu priversti atsikelti ir susitvarkyti. Likusi viena ji ištisas dienas gulėtų lovoje. Esu įsitikinusi, kad mano prižiūrima ji turi daugiau šansų pasveikti.”
Prisimenu Romos namuose kabantį įrėmintą Monikos universiteto baigimo diplomą, skaudžiai primenantį, kaip puikiai būtų galėjusi gyventi ši mergina. „Vis dėlto tikiuosi, kad Monikos būklė pagerės, kai daugiau sužinosime apie šizofreniją ir išmoksime ją gydyti, — sako Roma. — Mane labiausiai skaudina aplinkinių baimė ir negatyvi nuostata sergančiųjų atžvilgiu. Jei mes sugebėsime juos įtikinti klystant, šią ligą įveikti bus daug lengviau.”
46 metų teisininkė Zita šia liga serga jau šešiolika metų. „Sulaukusi vos trisdešimties, vieną naktį pabudau nuo siaubingos baimės. Puoliau daužyti indus, tuščius butelius. Viso proto nepraradau — išsikviečiau greitąją. Medikai suleido raminamųjų ir jau norėjo išeiti, bet aš primygtinai prašiau nuvežti į ligoninę”, — prisimena moteris. Vieną rytmetį ji parašė aštuonis eilėraščius, bet nejuokais išsigando tokio žodžių antplūdžio. Tačiau jautėsi laiminga — pavyko išsakyti tai, kas ilgai gniuždė, ypač artėjant psichinio aktyvumo periodui, kai norisi versti kalnus, bet tenka šį minčių, jausmų antplūdį slopinti vaistais, kad „nenuvažiuotų stogas”.
Labiausiai Zitą supranta jos mama: „Ji manęs neklausinėja, ar aš nepamiršau išgerti vaistų, nelepina, bet, jei ką nors negerai padarau, taip ir sako: „Esi kvaila”. Aš dėl to nė kiek neįsižeidžiu. Man net geriau, kad ji nevengia vartoti šio žodžio, nes kvailystė ir yra kvailystė”. Zitai padėjo ličio druska, kurios koncentracija kraujyje bent kartą per mėnesį tiriama laboratorijoje. Kol ji neįsikalė į galvą esanti ligonė, negalėjo priprasti prie minties, jog nuolat teks gerti vaistus. „Kol visa tai supratau, nutekėjo nemažai vandens. Tenoriu, kad aplinkiniai mus vertintų kaip žmones, o ne antrarūšes būtybes. Mums nereikia perdėtos globos, gailesčio. Mes viską patys sugebame, jei tik sulaukiame normalaus gydymo”, — teigia skųstis nemėgstanti moteris. Ji ligą suvokia kaip malonę, unikalią patirtį, neprieinamą banaliems tipams. Kai šizofrenija suserga primityvūs žmonės, išryškėja vien jų instinktai ir refleksai.
Kas apskritai yra šizofrenija? Ji pasireiškia įvairiai: pradedant haliucinacijomis, kamuojančiomis ir normalius žmones, ir baigiant rimtu mąstymo sutrikimu. Pasaulyje šia liga serga daugiau kaip 55 milijonai žmonių. Tarp psichikos ligonių — trys ketvirčiai šizofrenikų. Ji viena migločiausių ir sunkiausiai nustatomų ligų, nes dar nėra diagnostinių tyrimų, leidžiančių psichinių ligų gydytojams tvirtai pareikšti: „Tai šizofrenija”. Klaidingų minčių, balsų, mąstymo sutrikimų ar neadekvačių jausmų neįmanoma pamatuoti kraujospūdžio aparatu ar užfiksuoti rentgeno nuotraukose.
Vis dar ginčijamasi dėl tikslaus šios ligos apibūdinimo. Vokiečių psichiatras ir šizofrenijos ekspertas Kurtas Schneideris teigia, jog yra didelė tikimybė, kad žmogus serga šizofrenija, jei jam pasireiškia bent vienas šių požymių: girdėjimo haliucinacijos (mintys virsta balsais); lytėjimo haliucinacijos; jausmas, kad kažkas kontroliuoja visus jo poelgius; klaidingas suvokimas; mąstymo ir kalbos sutrikimas. Tyrimais nustatyta, kad ne mažiau kaip trys ketvirčiai šizofrenikų jaučia bent vieną šių simptomų.
Tinkamai gydomi kai kurie ligoniai visiškai pasveiksta (apie 25 proc.), kiti — iš dalies (apie 25 proc.), dar kiti — ne visiškai (apie 15 proc.). Deja, 10 proc. ligonių miršta — nusižudo arba žūva per dėl jų mąstymo sutrikimo įvykusį nelaimingą atsitikimą. Likę nutraukia gydymą, todėl jų likimas nežinomas. Dažniau pasveiksta tie ligoniai, kurie prieš susirgdami gyveno visavertį gyvenimą, kurių giminėje niekas nesirgo šizofrenija ir kuriems simptomai pasireiškė staiga.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 1999 metais Lietuvoje šizofrenija sirgo per 20 tūkst. žmonių — tai tik mažytė psichikos ligonių, kuriems paprastai suteikiama pirmoji arba antroji neįgalumo grupė, dalis. Vieni jų laikomi neveiksniais, nepakaltinamais, o kiti turi piliečio teisę balsuoti. Naujosios Vilnios Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos XIII skyriaus vedėjos Danguolės Survilaitės nuomone, šizofrenikų nusikaltėlių tikrai nėra daugiau nei sveikų recidyvistų, padarančių žiauriausių nusikaltimų.
Švenčionių rajone Strūnos pensione yra globotinių, kurie šia liga serga ilgiau nei trisdešimt metų. Didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleido už spygliuotos vielos ar budriai saugomų durų. Vėliau tvoras pakeitė efektyvūs vaistai, leidžiantys tokiems ligoniams adaptuotis, rūpintis savimi ir nebebūti našta.
Dar visai neseniai psichiatrijos ligoninėse prasidėjo perversmas: moterims leista turėti metalines šukas, veidrodėlį, valgyti šaukštu ir šakute, naudotis žirklėmis, megzti ar nerti vašeliu. Nustota bijoti pačių ligonių. Tik labai sunkus ligonis rymo susimetęs į kuprą, inertiškai linguoja ir sunkiai pažadinamas iš apatijos. Kraštutinis šizofrenijos atvejis — autizmas, kai ligonis negali pakęsti kitų žmonių, užsisklendžia savo rebusų pinklėse, nustoja domėtis savimi. Pamišusio genijaus vaizdinys, deja, netinka primityvioms natūroms — menininkui reikia ne tik išprotėjusio pasaulio vizijų, bet ir gero estetinio skonio, profesionalumo, padedančio atskirti kičą nuo polėkio.
Šizofrenijos, kaip pavojingiausios psichikos ligos, mitas iki šiol pagrįstas neteisingomis baimėmis ir gandais. Šia liga nesusergama dėl blogų tėvų ar nesėkmių, nors gali būti, kad kariuomenėje jaunuolį iki pamišimo nukankina muštras. Arba gimdydama moteris taip prisikankina, kad vėliau jai ima vaidentis, jog kažkas gviešiasi pavogti jos vaiką. Šizofrenijos priežastys — smegenų pakenkimai, kartais primenantys epilepsiją ar išsėtinę sklerozę.
Jei ši liga kamuoja kurį nors tėvų, brolį ar seserį, tikimybė, kad susirgs ir kitas šeimos narys yra tik 10 proc. Net jei serga abu tėvai, apie 16 proc. vaikų gimsta visiškai sveiki. „Sakyčiau, paveldimas tik polinkis sirgti. Kol kas neįrodyta, jog ši liga paveldima”, — teigia D.Survilaitė, kurios iniciatyva buvę pacientai renkasi į klubą „13 ir K”, vyksta į tarptautines buvusių šizofrenijos ligonių konferencijas ir pasakoja, kaip įveikė negalią.
D.Survilaitė pasakojo, kad sergančios moterys neretai pasijunta įkaitėmis ar paslaptingos misijos patikėtinėmis, agentėmis, gydytojus ima laikyti jų būsimų kūdikių tėvais. Kartą viena sunki ligonė iš pavydo buvo padegusi psichoterapeuto Aleksandro Aleikseičiko kabinetą — jai pasirodė, kad gydytojas esą įsimylėjo jos palatos kaimynę. Pastebėta, kad moterų kliedesių fabulos priklauso nuo laikmečio pulso. Dabar jos tampa pamaldžiomis Dievo išrinktomis avelėmis, Švenčiausios Mergelės Marijos laidininkėmis, o prieš gerus keturiasdešimt metų ligoninėse knibždėte knibždėjo zojų kosmodemjanskajų, maryčių melnikaičių, valentinų tereškovų. Sergantiesiems ima atrodyti, kad kiti skaito jų mintis, rezga intrigas, iš nuotolio valdo ir grasina.
Ši liga neretai nuskurdina emocijas — ligoniai retai šypsosi, verkia ar juokiasi, jų veidai ima panėšėti į kaukes. Kai apatija visiškai užvaldo, užmirštami elementarūs dalykai: praustis, šukuotis, skalbtis. Lieka vos ne vienintelis troškimas — pavalgyti.
Ligonių artimieji turi žinoti, kad šizofrenija, kaip ir diabetu, vėžiu ar širdies liga, gali susirgti kiekvienas mūsų. D.Survilaitė teigia, jog šeimos nariai neturėtų ginčytis su ligoniu, iš jo šaipytis ar įrodinėti, kad jo mintys neatitinka tikrovės. Šizofrenikai nesugeba kritiškai žvelgti į save. Paprastai jie neskiria, kur baigiasi jų mintys ir kur prasideda kitas pasaulis — jie viską jungia į vieną visumą. Meno terapijos studijoje „Paukštė” dažniausiai ligoniai piešia plika akimi nematomus dalykus, tarkim, medžių šaknis, labai smulkias interjero detales, rentgeno nuotraukas primenančius vaizdus arba visą popieriaus lapą pripildo tokių pat daiktų. „Lankydamasi Gdanske, Londone, mačiau tokius pat ligonių pieštus lėktuvus — tik su jų valstybių ženklais. Sakyčiau, liga panaikina tautybių, rasių skirtumus”, — pasakojo D.Survilaitė.
Artimiesiems nederėtų perlenkti lazdos globojant ligonį. Sergantis žmogus turi jaustis saugus, bet neprarasti savarankiškumo. Ne veltui Vilniaus psichikos sveikatos centro atmintinėje pacientų šeimos nariai perspėjami pernelyg nesiaukoti, neatsisakyti malonių dalykų, kad mylimo žmogaus liga nesugriautų jų pačių gyvenimo.
