Skubame. Dirbame. Negi galvosi apie sveiką maistą, kai per dieną būna neatrandi laiko tiesiog ramiai atsisėsti ir pavalgyti… Įsišaknis picų, maisto į namus (vis dažniau maisto į ofisus) kultūra? O gal atgis „mada” į darbą nešiotis naminio maisto termosus?
Kiekvienam per dieną, kad išgyventume, yra gyvybiškai reikalingas tam tikras paros energijos poreikis – kalorijų kiekis, kurį turime gauti su maistu. Šis rodiklis priklauso nuo žmogaus fizinio aktyvumo, patiriamo streso, atliekamo darbo sunkumo. Kuo sunkiau dirbama, tuo daugiau energijos reikia gauti su maistu. Įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose galima rasti, kaip apsiskaičiuoti paros energijos poreikį.
Kiek turi suvalgyti priklauso nuo to, kiek judi. Valdas Kavaliauskas, vadovaujantis „Active gym” sporto klubui, pateikė jaunimo kasdienybės pavyzdį: studentas (sveriantis apie 80 kg) ryte nuėjo į paskaitas, po jų vakarop užėjo į parduotuvę nusipirkti maisto, parėjęs namo pasigamino valgyti. Nuo ryto (per maždaug 8 val.) savo veikla jis „sudegino” 2200 – 2500 kcal. Kad gerai, sveikai jaustis, per dieną turi būti suvartota apie 2500 kcal. Jeigu jis mažai juda, riboja savo aktyvumą, kuris degina kalorijas ir dar leidžia sau daugiau pavalgyti, tai kalorijų perteklius pradeda kauptis organizme. „Naikinti” kalorijas V. Kavaliauskas siūlytų ne mažinant jų kiekį (kas dažnai daroma dietų pagalba), bet deginant jas fiziniu aktyvumu (judant, sportuojant). Galima parinkti tokį fizinį krūvį, kad žmogus sportuodamas nejaustų jokio diskomforto.
Sportuojantysis „sudegina” daugiau kalorijų, tai jis ir valgyti turėtų daugiau? Taip, jei jo tikslas nėra tirpinti nereikalingus kilogramus. „Kai nereikia rūpintis dėl svorio numetimo ar priaugimo, dieną, kurią daugiau pasportuoji, gali ir daugiau pavalgyti. Tik svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką valgai, kiek ir kada”, – sakė treneris V. Kavaliauskas. O jei svorį norime numesti, su maistu turėtume gauti mažiau kalorijų, kalorijas „deginti” aktyvumu.
Organizmas per kartą įsisavina po nedaug maistingų medžiagų. „Maitinimus reiktų „išmėtyti” ir valgyti 4 – 6 kartus per parą. Užkandis irgi yra maistas, nors dažnai nepilnavertis. Tačiau kiekvienas užkandimas laikomas valgymu, o suvartojamos kalorijos skaičiuojamos į bendrą dienos koloražą”, – priminė treneris. Pagrindinė maitinimosi režimo taisyklė, kurios, anot Valdo, patartina laikytis: žmogus turėtų gauti 2/3 dienos kalorijų iki 15 val., o po 15 val. – trečdalį paros maisto. Būtų idealu, jei paskutinį maisto kąsnį į burną įsidėtume ne vėliau 19 val.
Atiduodami save darbui, gyvendami greitu tempu, dažnai per mažai dėmesio skiriame mitybos režimui, jos reguliarumui. Ilgaamžis, med. m. dr. Kazys Ambrozaitis (96 m.) įsitikinęs, jog galima valgyti viską, bet po nedaug ir dažniau. „Svarbiausia, kad niekada nejaustum alkio, nes išalkus žymiai padidėja galimybė persivalgyti”, – paaiškino jis. Profesorius siūlė asmeniškai nuspręsti, kiek maisto reikia per dieną, ir padalinti tą kiekį po lygiai – kad nepersivalgytume vieno valgymo metu.
„Jei tik 2 kartus per dieną valgai, negerai…”, – kraipė galvą K. Ambrozaitis. „Jei dirbantieji neturi laiko pavalgyti, jau nekalbant apie sveiką maistą, na tai, dieve mano, yra gi termosiukai, kas neleidžia jų atsinešti į darbą?..”, – žvelgdamas į praeitį, naminio atsineštinio maisto išeitį ilgaamžis siūlė ir šių dienų mitybos režimo problemai spręsti.
