Kol kas neįrodyta, kad Lietuvą apnikęs kiaulių gripo virusas yra prastos Kubiliaus Vyriausybės valdymo padarinys, tačiau tai tik laiko klausimas, kada akivaizdūs faktai su įrodymais pradės badyti akis.
Lietuvoje plinta vegetarizmas, patys čiabuviai kiaulių nebeaugina, už valstiečius liaudininkus nebebalsuoja. Tai ko tos kiaulės su savo užkratais prie mūsų lenda?
Galbūt visa nelaimė ta, kad šalį valdo krikščionys demokratai. Žydų, musulmonų ir indų kiaulių gripas taip smarkiai nepuola, nes jie kiaulienos nevalgo. O va krikščionys, kinai ir demokratai visais laikais piktnaudžiaudavo visokiausių gyvių skerdiena, taip pat kiauliena, todėl ir yra tokie padariniai. O gal čia vėl – kaip visada – tik sutapimas?
Kad ir kaip ten būtų, jau pats laikas rimtai pagalvoti, kaip kiekvienam asmeniškai išvengti atkryčio.
Protingiausia būtų pulti stiprinti imunitetą. Bet gali nebespėti. Kaip sako rusų liaudies išmintis: „Per vėlu gerti „Borjomi”, jei kepenys veikti atsisakė.” Medų su citrinomis ir čiobreliais reikėjo dar rugsėjį pradėti vartoti, kad susiformuotų antivirusinė aura.
Dabar jau reikia griebtis kažko radikalesnio, inovatyvesnio. Didžiausia tikimybė pasigauti bacilų – ten, kur didžiausios sankaupos žmonių, potencialių užkrato nešėjų. Kitaip sakant, pavojingiausia – darbe. Nori nesirgti – mesk darbą. Nėra priežasčių – pasuk galvą. Pavyzdžiui, nueik pas darbdavį ir pareikalauk, kad duotų talonų gulbių pienui už pusę kainos pirkti. Jei neduos, pagrasink, kad mesi šitą darbą ir sėdėsi namie, kol baigsis visos tos nesąmonės.
Darbdavys ne juokais išsigąs (nes specialistų visais laikais trūksta – ypač per epidemijas), tačiau vis dėlto labai didelė tikimybė, kad neduos talonų paukščių pienui už pusę kainos pirkti, nes tai ne šiaip sau kokia kiniška prekė, kurių kiekviename bambalių kioske gali nusipirkti, o dalykas išskirtinis.
Žodžiu, galėsi ramiai sau mesti tarnybą nelyginant koks Abonentas. O kaip šauniai jis metė (bent jau taip deklaravo antradienio vakarą) tarnybą tautai Seime! Tarsi koks donkichotas, kovodamas su vėjiškais Kubiliaus PVM malūnais. Galėtum pagalvoti, kad tasai libcentristų vadas ūmai užsimojo rūpintis vargšais knygininkais ir viešbučių kambarinėmis. Labiau tikėtina, kad tas garsus žmogus (kaip kad jam būdinga nuo sprukimo į Lenkiją laikų) supanikavo paskelbus gripo epidemiją visoje šalyje. Suprantat, Seimo nariai savo leksusais visoje Lietuvoje lanko rinkėjus dieną naktį, iš kur tik tų užkratų ir virusų atmainų neparveža. Epidemiologiniu požiūriu pavojingesnės darbovietės negu Seimas nėra, nes parlamentarai iš visos šalies bacilas surenka į vieną vietą. Gal tasai libcentro aktyvistas dėl to metė šiltą vietą, o gal gavo geresnį pasiūlymą iš kokio slapto konkuruojančio seimelio?
Ir vis dėlto – pagarba. Svarbu, kad metė efektingai. Ta proga gerb. Abonentą verta pagerbti pagyrų minute ir tam kartui narsųjį politiką pavadinti (kaip senais gerais laikais) tiesiog Zuoku.
Bet ne visi šiais laikais turi darbą, kurį dėl gripo pavojaus galėtų mesti. Kai neturi veiklos, tada tenka labiau pasukti galvą, norint nuveikti ką nors reikšminga visai tautai. Būtų galima pamėginti nuo gripo bėgti į mišką pas girinius, išplaukti vienviete valtele į jūras ieškoti naujų jūrų kelių, užlipti į snieguotas kalnų viršūnes pas sniego žmones, kurie nieko nėra girdėję nei apie kiaules, nei apie epidemijas. Tačiau jei neturi darbo, tikriausiai neturi ir atliekamų pinigų žygiui pasirengti. Štai ultratriatlonininkas Urbonas pagal labai racionalų projektą gavo trisdešimt tūkstančių ir iš bacilų apsėstos tėvynės išskrido į Pietų Ameriką iškilmingai pasigalynėti su Titikakos ežeru. Viskas vardan tos, Lietuvos.
Žygis ir intencijos labai originalūs ir unikalūs. Tiesą sakant, sunku būtų pasakyti, kas šiais laikais sunkiau – ar gauti trisdešimt tūkstančių iš kokios nors slaptos Lietuvos vardo garsinimo ministerijos, ar perplaukti 60 km ilgio aukštai kalnuose, kur mažai deguonies, tyvuliuojantį Titikakos ežerą. Viena vertus, tame ežere (kaip teigiama garsių keliautojų aprašymuose) knibždėte knibžda piktų nuodingų varlių. Jos ten gyvena ištisomis kolonijomis ir gina savo teritorijas. Kita vertus, ministerijose tūno tuntai įtarių biurokratų, kurie net patiems fantastiškiausiems projektams neretai parodo špygą.
Žodžiu, neaišku, kas sunkiau, tačiau iš epidemijos epicentro bėgti verta.
