Lietuvos vaistinės iki šiol maudosi it inkstai taukuose. Sukėlus sumaištį pačiomis netikėčiausiomis akcijomis, žmonės tik ir raginami nusipirkti vaistų.
Vokietijoje – pigiau
Kai prireikė Lietuvoje kraujo spaudimo matavimo aparato, supratau, jog tai ne mano kišenei. Šių aparatų kainos bent jau Klaipėdos vaistinėse svyruoja tarp labai brangių ir brangių.
Vokietijoje jį nusipirkau be jokio vargo. Ir rinkausi iš pagamintų Japonijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kinijoje.
Pavyzdžiui, automatinių kraujo spaudimo aparatų, dedamų ant riešo, kainos praėjusią savaitę Tiubingeno vaistinėse buvo tokios: firmos „Braun” aparatai, pagaminti Kinijoje, pardavinėti viename vadinamųjų supermarketų, kainavo 20 eurų.
Vokietijoje pagaminti kraujo spaudimo aparatai tame pačiame prekybos centre kainavo nuo 10 iki 25–30 eurų, kinų gamybos „Omron” aparatai to paties prekybos centro vaistinėje kainavo 34,98 euro.
Tiubingeno centre esančioje vaistinėje „Bosch” firmos (gaminti Vokietijoje) aparatai kainavo 35 eurus, japoniški „Panasonic” – 59,6 euro, o šveicarų gamybos „Con-ron” – 27,95 euro arba 32,8 euro.
Aparatai, kai matuojama ties žastu, Vokietijoje kainuoja 60–70 eurų. Mechaninių kraujo spaudimo aparatų vaistinėse neteko matyti.
Dabar vieną tų kainų padauginkite iš tiek, kiek kainuoja vienas euras Lietuvoje. Brangiausias aparatas kainuotų apie 205 litus, o pigiausi – 34–68 litus.
Klaipėdoje – brangiau
O kiek kraujo spaudimo matuokliai kainuoja Klaipėdoje?
Pavyzdžiui, „Camelia” vaistinėje miesto centre „Omron” aparatų, kuriais spaudimas matuojamas ant riešo, kainos svyravo tarp 280 ir 360 litų. Tačiau vaistininkė sakė, kad jų jau nebėra.
Toje pačioje alėjoje esanti Miesto vaistinė prekiavo, pasak vaistininkės, Šveicarijos firmos kraujo spaudimo matuokliais, kurių kaina buvo 235,9 lito. „Salvijos” vaistinė, esanti taip pat miesto centre, turėjo tik „Omron” firmos aparatus, kurių kaina buvo triženklė, bei mechaninius kinų gamybos kraujo spaudimo matavimo aparatus, kainuojančius 68 litus.
„Akropolyje” esančioje vaistinėje riešo aparatų kainos siekė nuo 230 iki 360, o dedamų ant žasto viršijo 400 litų. Čia pat buvo ir mechaniniai kraujo spaudimo matuokliai: šveicariški kainavo 58, o kiniški – 57 litus.
„Pavasario” vaistinėje „Omron” firmos aparatai kainavo 150–350 litų. Prie Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centro esančiame penkiaaukštyje įsikūrusi vaistinė teturėjo tik ant žasto dedamą „Microlife” kraujo spaudimo matuoklį, kainavusį 189 litus.
Štai kodėl sakau, kad ir Klaipėdoje, ir Lietuvoje vaistinės – neišsenkanti aukso gysla.
Stebuklai būna ne visur
Kitas nesenkantis šios gyslos šaltinis, regis, yra vaistai.
Vokietijoje nėra tokio stebuklo, kaip kompensuojamieji vaistai. Yra vadinamoji raudonoji knyga, kur parašyta, kiek vaistas kainuoja. Tokią knygą turi vaistininkai ir gydytojai.
Kiekviena vaistinė su Ligonių kasa turi pasirašiusi sutartį. Ir gydytojas, ir vaistininkas žino, už kokį vaistą kiek moka Ligonių kasa, kiek – pacientas. Už vaistinei pateiktą gydytojo išrašytą receptą ligonis moka 5 eurų mokestį. Ši tvarka Vokietijoje galioja bene tris mėnesius.
Tiesa, gydytojas turi teisę išrašyti vadinamąjį laisvą receptą nemokamam vaistui. Paprastai tokio vaisto kaina esti triženklė. Be abejo, vaistinė užsideda antkainį, bet, kaip tikina patys vokiečiai, jis yra proto ribose. Vokietijos vaistinėse niekas nedalija nei jokių nuolaidų kortelių, nei kažką panašaus į lietuviškuosius eurolitus.
Mano galva, visa tai yra niekas kitas, kaip žmonių apgaulė. Parodykite normalią Vakarų valstybę, kur nuolaidų kortelėmis yra švaistomasi į kairę ir dešinę.
Ir dar apie vaistus
Man yra tekę ne kartą susidurti su Vokietijos sveikatos apsauga.
Vokietijoje ligoninių vaistinės yra skirtos tik ligoninių reikmėms. Visa kita, ko reikia pacientui, – tvarsliava, gydymui reikalingi vaistai, dantų šepetukas, šlepetės, mineralinis vanduo – ligoninėje yra veltui. Gydytojas neateina pas pacientą kaltu veidu su lapeliu rankose ir nesiteirauja, ar šis negalįs nusipirkti sau vaistų.
Vokietijoje ir gydytojas, ir pacientas jaučiasi oriai. Nežinau, ko vertos visos tos sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos, bet jeigu 20-aisiais nepriklausomybės atstatymo metais besigydydami ligoninėse turime pirkti sau vaistus ar tvarsliavą, tai tokia pertvarka yra tolygi muilo burbulų pūtimui.
Peršasi išvada, kad vaistinės, veikiančios gydymo įstaigose, verčiasi ne visai švaria veikla.
Kai Vokietijoje, Ligonių kasos įstaigoje, parodžiau, už kiek pirkau vaistų besigydydama vienoje ligoninėje Lietuvoje, man buvo pasakyta, kad ES šalyse to negali būti. Vis dėlto už kelis šimtus pirkti vaistai bylojo apie nenaudą mano kišenei.
Abejoju, ar Briuseliui pateikiamose ataskaitose rašoma, kad Lietuvos ligoninėse pacientai perka vaistus, reikalingus gydymui. O labiausiai skaudu, kad nepatogiai turi jaustis medikai, nuo kurių visa tai nepriklauso.
Keista ir dėl to, kad Lietuvoje yra labai daug kontroliuojančių organizacijų. Jos visos kažką veikia. Bet juk toks mažmožis, kaip kraujo spaudimo matuoklių kainos, yra ne kas kita, o susitarimo reikalas. Paprasti piliečiai palikti anapus šito susitarimo.
