Šuolaikiniame vis margėjančiame pasaulyje individualizmo apraiškos tapo kone agresyvios. Išsiskyrimas iš minios tapo būtinas tarsi duona. Iš kur atsirado šis troškimas? Kas tai – nevisavertiškumo kompleksas ar visuomenės evoliucija?
Vaikinas ir jo… augintinė
Internetinė naujienų agentūra „Ananova” praneša, kad Anglijoje vienam vaikinui ir jo merginai, kurią jis vedžioja už pavadėlio, neleista važiuoti autobusu. Pasipiktinusi egzotiškoji pora įteikė autobusų bendrovei skundą. Įsižeidęs 25 metų Denis Greivsas „Daily Mail” pasakojo: „Vairuotojas mums liepė išlipti iš autobuso. Jis pasakė, kad autobusais negali važinėti tokie iškrypėliai ir šunys kaip mes”. Jo „augintinė” Taša Moltbi prisipažino: „Pasijutau akivaizdžiai diskriminuojama”. 19 metų mergina studijuoja muzikos akademijoje. Savo gyvenimo būdą Taša apibūdino taip: „Aš esu naminis augintinis. Aš elgiuosi kaip augintinis, o mano gyvenimo stilius labai laisvas. Aš negaminu ir netvarkau namų, be savo draugo niekur neinu. Tai mano kultūra ir mano pasirinkimas”. Tokia diskriminacija moderniame vakarų pasaulyje išties nepageidautina: vakarų Jorkšyro autobusų bendrovės atstovas Polas Edokas teigė, kad bendrovė rimtai svarsto pateiktą skundą.
„Linksmieji berniukai”
Beprotiški reivo vakarėliai, klubų siaubimas, tarsi nebūtų rytojaus, sukūrė „linksmąjį berniuką”, kartais vadinamą gėjumi. Tačiau nereikia to painioti su seksualine orientacija. Antropologai teigia, kad tapatinti homoseksualaus asmens ir gėjaus negalima – tai ne sinonimai. Homoseksualumas išreiškia seksualinę orientaciją, o gėjus – tai socialinė-politinė tapatybė, pasirenkama kaip būdas spręsti savo seksualumo klausimą. Šiuolaikinė gėjų kultūra plito septintame-devintame dešimtmečiuose boheminio gyvenimo ir meninės veiklos grupėse, kurių daugiausia susitelkę Vakarų megapoliuose, kaip alternatyvaus „linksminimosi”, naujų ekstremalių potyrių ieškojimo ir propagavimo būdas. Tai atspindi net termino kilmė (angl. gay „linksmas, nerūpestingas, šviesus”). Mes atskirsime seksualinį kriterijų ir pavadinsime naująją, naktinio gyvenimo pagimdytą vakarėlių liūtų grupę „linksmųjų berniukų” grupe. Jos nariai nė neprivalo būti vyriškos lyties, juo labiau homoseksualios orientacijos. Tai – žmonės, geriausiai besijaučiantys bohemiškoje naktinėje aplinkoje. Tai – asmenybės, negalinčios gyventi be dėmesio. Tie, be kurių nepraeitų nė vienas vakarėlis, nes jiems įėjus į patalpą pasigirsta tramdomi nuostabos garsai. Jiems patekus į gatvę dienos šviesoje ekscentriška apranga, makiažas ir elgesys neretai priverčia praeivius tokius pat garsus išleisti iš pasipiktinimo ar šoko.
Į miestą!
Kada visa tai prasidėjo? Juk dar prieš penkiasdešimt metų žmonės gyveno tyrame ir harmoningame pasaulyje. Tačiau ar tikrai? Šeštame dešimtmetyje maištaujantiems paaugliams pagalbos ranką ištiesė džinsai ir rokenrolas, kiek vėliau – hipiškos pažiūros (karo metu), muzika ir narkotikai. Pirmoje šimtmečio pusėje mergaitės maištaudavo pasirinkdamos vyrišką gydytojo profesiją. Taigi visuomenės šokiravimas tikrai nėra naujiena.
Antropologijos požiūriu maištavimo, kaip saviraiškos būdo, pradžia buvo pramonės revoliucija. Antropologas Gytis Valatka pasakoja, kad viduramžiais vaikystės nebuvo: sulaukęs 5 metų vaikas pradėdavo dirbti ir pats virsdavo mažu suaugėliu – taip anksti tapus aplinkinio pasaulio dalimi jam nebuvo prieš ką maištauti. Maištavimas susijęs su pabėgimu iš lizdo. Kol didžioji populiacijos dalis gyveno kaime, buvo mažiau vertinamas individualizmas: tu esi šeimos dalelė, nuo pat gimimo esi priskirtas visuomenei, žinai savo ateitį (pagal šeimos veiklą esi malūnininkas, siuvėjas), praeitį (šeimos istorija – tavo istorija). Po pramonės perversmo suklestėjo miestai. Žmonės kėlėsi čia ieškoti turtingesnio gyvenimo – ir jį rado. Tuomet prasidėjo tapatybės paieškos, atsirado miesto kultūra. Atsiskyrę nuo kaimo bendruomenės, žmonės pradėjo ieškoti savęs – juk dabar galėjai tapti kuo tik nori.
Dievas, erdvė ir pinigai
Apžvelgus visą žmogaus socialinę erdvę (religija, gyvenamoji vieta, materialinis pagrindas) galima lengviau suprasti, kodėl vertybių skalė platėja, o pažiūros laisvėja, individualėja. Vertybių skalė visais laikais buvo susijusi su aukštesniojo prado, prasmės arba Dievo suvokimu. Šiandien kiekvienas turime savo dievą, asmeninį sielos vadybininką. Kartu pakito religinių tradicijų privalomumas. „Tūpk, sėsk, klaupkis” –bažnyčioje dažnam jaunuoliui tai kelia juoką arba sumišimą. Šiandien kiekvienas su savo Dievo įvaizdžiu gali bendrauti beveik familiariai – kaip nori ir kada nori. Pakito Dievo, kaip neginčijamo autoriteto, sąvoka, o religijos įtaka gyvenimui mažėja ir tai gali būti susiję su tam tikrų kardinalių subkultūrų atsiradimu.
Anot antropologo G. Valatkos, materialiai žmonės šiuo metu yra apsirūpinę geriausiai istorijoje, todėl saviraiškai laiko turi daugiausiai. Galima būtų ginčytis – o kaip kiti didieji žmonijos pakilimai? Pavyzdžiui, Antika, Renesansas? Tiesa, tuo metu žmonės galėjo kurti ir paliko daugelį nepakartojamų darbų. Tačiau tokių laimingųjų, kurie galėjo užsiimti kūryba, geriausiu atveju buvo 10–12 procentų visos bendruomenės. Kiti turėjo išlaikyti kūrėjus savo darbu – tiesiogiai arba netiesiogiai.
Psichologijos požiūriu, su individualizmu taip pat susijęs gyventojų tankis – tokią mintį pateikia VDU Bendrosios psichologijos katedros lektorius, neseniai pasirodžiusios knygos „Socialinė psichologija” autorius dr. Visvaldas Legkauskas. Idėja paprasta: kuo rečiau vieta yra gyvenama, tuo laisviau gali reikštis, nes mažesnė galimybė, kad plačiu savo rankos mostu užvoši kaimynui. Juk dažniausiai toleruojama tai, kas žmogui netrukdo, paprasto žmogaus žodžiais tariant „jo neliečia”.
Taigi neprivalantis visą laiką galvoti apie tai, ką turės valgyti rytoj, tačiau turintis pakankamai laiko mąstyti apie gyvenimo prasmę, galimą Dievo nebuvimą ir egzistencijos pabaigą po mirties – toks yra modernus žmogus. Nenuostabu, kad jam norisi kurti.
Mama, kas yra normalu?
Matome, kad žmogus individualėja, taigi randa įvairiausių būdų išreikšti save ir priblokšti aplinkinius. Tačiau išsiplėtė ne tik tai – pastebimai padidėjo ir aplinkinių tolerancija. Psichologas V. Legkauskas aiškina, jog tolerancijos ribos išsiplėtė dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagrindine ekonominės vertės kūrimo priemone tapo nebe žemė, ištekliai, materialinės gamybos priemonės, o intelektas, žmogaus darbas. Šiuolaikinės ekonomikos pagrindas – neapčiuopiamas intelektinio darbo produktas. Visuomenėje, kurioje svarbiausias buvo fabrikas ir žemė, ant kurio jis stovi, žmogus nebuvo toks svarbus – jei šis dings, atrasime kitą. Kol bus fabrikas, ekonomika veiks. Šiandieninė visuomenė nebegali sau leisti „mėtytis žmonėmis”. Dar daugiau – jai naudinga leisti žmogui atrasti save, nes tokiu atveju jis bus produktyvesnis, išradingesnis darbuotojas.
Antroji tolerancijos augimo priežastis yra globalizacija. Kuo daugiau matome įvairovės, tuo lengviau ją pakęsti. Juk normalu yra tai, ką daro dauguma žmonių. Globalizacija leidžia suprasti, kad tai, kas yra dauguma vienoje vietoje, nebūtinai yra kitoje. Mažumos statusas nebereiškia nenormalumo. Galbūt mažuma Lietuvoje yra dauguma Meksikoje? Normalumo sąvoka spraudžiama į siauresnes ribas nei anksčiau. Anksčiau nenormalu buvo tai, kas reta, o dabar – tai, kas reta ir kenkia man arba pačiam sau (neblogas pavyzdys, anot psichologo, yra „emo” subkultūra; tai – normalu, kol jos nariai nepradeda pjaustytis riešų arba skatinti kitų taip egltis).
Kada žmogaus sąmonėje formuojasi tai, kas normalu? Psichologijos požiūriu – žinoma, vaikystėje.
Psichologas Simonas Audickas taip pat pažymi, jog tolerancijos ribos išsiplėtė, nes tai buvo įteisinta įstatymais. Kodėl taip įvyko? Kaip ir į kiekvieną klausimą „kodėl”, atsakyti sunku, bet galima spėti, kad bet kokia mažumos grupė yra nepajėgi apsiginti, todėl ji tapo visuotinai gintina grupe.
