„Jau gana seniai mane kankina pyktis, kuris lengvai neatlėgsta ir sugadina mano visą dieną, taip pat labai veikia psichologiškai. Kartais nesuprantu, ar man vienai taip būna, o gal visi žmonės tai išgyvena? Atrodo, tokios smulkmenos: šiuo metu eidama gatvėmis, aš keikiu netvarką, kad visur nenuvalytas sniegas, slidu, keikiu kaimynus, kurie garsiai patriukšmauja, nervinuosi, kai per paskaitą kas nors pradeda krenkšti, kosėti, kai nesutelkia dėmesio ar vėluoja, nervinuosi, kad negaliu pasidaryti šukuosenos, nors viena maža smulkmena, kaip man plaunant indus kas nors padeda ne į vietą puodelį.
Jei būnu viena – aš tiesiog turiu paleisti ką nors, parkelį, pagalvę, turiu trenkti durimis. Šalia kam nors esant valdausi, viską viduje išgyvenu. Bet tada nebegaliu atsipalaiduoti. Mane apima blogos mintys, aš pradedu visus kritikuoti, nekęsti gyvenimo, turiu nutraukti susitikimus, nes žinau, kad būsiu smarkiai pikta, susikausčiusi. Juokinga, bet pagalvoju, kad esu panaši į Bree iš „Nusivylusių namų šeimininkių”, kurią suerzina maža smulkmena. Gal ir jums taip būna, ir žinote būdų, kaip tokius kasdieninius pykčius numalšinti?”
– Pyktis – viena natūralių žmogaus reakcijų. Tai emocija, kuri kyla, kai nėra patenkinamas vienas ar kitas mūsų poreikis.
Pykčio apibrėžimų yra daugybė. L. Jovaiša agresiją apibrėžia trimis dedamosiomis: 1) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis; 2) įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save; 3) poreikis nuolat gintis.
Agresija suprantama kaip atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais. Jūsų laiške buvo paminėtas reagavimas į nesutvarkytą aplinką, į kitus žmones – kritika, pasipiktinimas jų elgesiu ir t. t., taip pat pastebimas kritiškas ir piktinantis reagavimas net į save, t. y. šukuoseną, buvimas vienumoje.
Tai, kad jaučiate pyktį, nėra išskirtinis dalykas. Jį patiriame visi. Tik štai pykčio priežastys ir pykčio išraiškos visiems yra skirtingos. Jūsų agresija nėra destruktyvi. Jums nebūdingas piktybiškas elgesys, neapykanta, kerštingumas, įniršis, kas lemia smurtą. Nedestruktyvi agresija siejama su atkaklumu, darbštumu, tikslo žinojimu ir siekimu. Tai įgimtas asmenybės mechanizmas, padedantis mums adaptuotis, tenkinti norus, siekti tikslų ir pasikliauti savimi, konkuruoti aplinkoje, ginti savo teises.
Tik štai Jūsų laiške girdžiu, kad pyktis tampa nuolatiniu Jūsų gyvenimo palydovu. Jus erzina daugelis aplinkos veiksnių. Mes siekiame komforto, tobulumo, tačiau turime priimti realybę ir ją keisti. Gal Jūs esate jautresnė asmenybė ir Jums sunkiau priimti aplinkos ir žmonių skirtumus?
Pastebiu, kad Jūsų pyktis tampa beveik spontanišku. Jis kyla be regimos priežasties – būnant vienai savo namų saugioje aplinkoje. Čia psichologai įžvelgia vidinių impulsų keliamą agresiją. Tiesiog pyksti, net sąmoningai nesuvokdamas, kodėl pyksti.
Jūs mažai parašėte apie savo gyvenimą. Taigi bandysiu spėti. Gal Jūs universitete ar darbe, ar asmeniniame gyvenime neišsakote savo jausmų? Nedrįstate išsakyti, kas Jums nepatinka, slepiate savo priešingą nuomonę, bandote prisiderinti prie kitų? Pvz., Jūs nenorite vykti su bičiuliais į gamtą – norite į šokių klubą, bet to neišsakote, net nepasiūlote ir vykstate kartu į gamtą. Lyg ir tokie nekalti norų neatitikimai nurijami ir tuo metu gamtoje atrodo viskas puiku… Tai tam tikra žmogui būdinga saviapgaulė, bet ilgai apgaudinėti savęs negali…
Anksčiau ar vėliau sukaupiame tiek neigiamų jausmų, minčių, kad viskas pradeda nevalingai lįsti į paviršių… Mus tada dėl viduje užgniaužtų ir neišspręstų problemų pradeda erzinti, piktinti net mažiausi dirgikliai. Viską, ką rašau, bandau perteikti, kaip apskritai gali būti. Mūsų vidiniai nesąmoningi reagavimai kyla iš neigiamų emocijų sankaupos. Jūs minėjote, kad valdote save prie kitų žmonių. Šioje vietoje galėtume įtarti neigiamų jausmų ir nuomonių sulaikymą.
Kaip išvengti šio nesąmoningo pykčio, kuris pradeda net trukdyti bendrauti su žmonėmis, priimti įvairią aplinką? Gal skambės neįtikinamai, bet pyktį mes gimdome patys. Mes susikuriame problemų patys. Mūsų jausmai priklauso nuo mūsų požiūrio, nuostatų, vertybių. Linkėčiau daugiau pozityvumo. Kaip bebūtų šlovinamas kritinis mąstymas, be pozityvumo mes galėtume paneigti visą gyvenimą, jo teikiamus mums malonumus.
Pažvelkite į viską šiek tiek kitaip, paprasčiau. Lengviausia vertinti – sunkiausia priimti. Priimkite ir savo paties galių ribotumą. Siekti tobulumo nėra blogai, bet dėl netobulo pasaulio netekti gyvenimo džiaugsmo – ar verta? Priimkite įvairovę. Tai, kad kiekvienas turi savas tiesas, savo gyvenimo būdą ir kt. Išmokite elgtis, kalbėti su kitu taip, kad nebūtų pažemintas jo orumas. Jūs turite teisę turėti kitokią nuomonę, bet ir kitas turi tokią pačią teisę.
Pyktis yra aktyvi emocija ir džiugu, kad Jūs pykstate. Priešingai, neigiamos pasyvios emocijos – liūdesys, nusivylimas – gramzdina į depresiją, neviltį. Priimkite ir savo pyktį, pakalbėkite su savo vidumi. Atraskite savyje kažkuo ir nežinia kuo nuskriaustą vaiką. Mylėkite save.
Nežinau Jūsų gyvenimo ritmo, bet pyktis ir susierzinimas gali kilti ir iš nuovargio, pervargimo. Tuomet mes tikrai būname viskuo nepatenkinti, nes mums tiesiog padidėja jautrumas ir mes siekiame tik pailsėti. Atgavę jėgas pastebime, kad viskas gerokai paprasčiau ir lengviau, ne taip dramatiška, tragiška. Mylėkite save – nepersitempkite, siekdama tobulumo.
Ačiū, kad parašėte. Jau tai rodo, kad Jūs rūpinatės savimi. Sėkmės atradimuose. Ir nepamirškite, kad visuomet galite kreiptis į specialistus, t. y. psichologus, psichoterapeutus, pagalbos, nes ne visuomet mes patys pastebime savyje viską, kai kas nuo mūsų pačių giliai viduje slepiama ir mes to patys nežinome. Dėkoju Jums už drąsą.
