Terminas „Vendigo psichozė” naudojamas ligai, kai ligonis jaučia nesuvaldomą troškimą žmogienai, rašo Cogitz.com.
Vendigo psichozė, įvardinta Vakarų psichologų, pastebėta dar pirmykštėse bendruomenėse. Manoma, kad žmonės pastebėję šios psichozės simptomus prašydavo juos nužudyti, kol jie nespėjo pakenkti aplinkiniams. Žinoma atvejų, kai Vendigo psichozę bandyta gydyti, tačiau tik retais atvejais tai pavykdavę, ir ligoniai, kurie pradėdavo elgtis agresyviai ir antisocialiai buvo žudomi.
Vienas iš garsiausių Vendigo prischozės atvejų nutiko 1878 metų žiemą Kanadoje, kai Swiftas Runneris su šeima kentė badą ir mirė jų vyriausias sūnus. Nors už 40 kilometrų buvo tiekiamas maistas, S. Runneris papjovė ir nužudė savo penkis sūnus bei žmoną ir juos suvalgė. Kadangi visai netoliese S. Runneris galėjo gauti maisto ir todėl, kad jis visiškai suvalgė visus savo šeimos narius, buvo nuspręsta, kad jo atvejis nėra paprastas kanibalizmas, kai žmogiena valgoma dėl maisto trūkumo ir gresiančios mirties iš bado. Manoma, kad S. Runnerio atvejis yra Vendigo psichozės pavyzdys. Vyras prisipažino nužudęs ir suvalgęs savo šeimos narius. Jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Aštuntajame dešimtmetyje etnografai, antropologai ir psichologai įsitraukė į karštas diskusijas apie šį fenomeną. Kai kurie mokslininkai teigė, kad tai tėra išsigalvojimas, kiti pateikė įrodymų apie Vendigo psichozės atvejus. Iki šiol mokslininkai nepriėjo vieningos nuomonės ar Vendigo psichozė iš tiesų egzistuoja.
Mitologija
Tarp Amerikos čiabuvių legendos, susijusios su Vendigo psichoze, buvo vienos iš baisiausių ir populiariausių. Pasakojama, kad Vendigas buvo žmogus, kuris sulaužė genties taisyklę ir paragavo žmogaus mėsos. Piktoji dvasia apsigyveno jo kūne ir taip atsirado Vendigo žmogus.
Žmonės pasakojo, kad Vendigo psichozė buvo paplitusi tarp medžiotojų ir keliautojų, kurie keliaudavo lydimi patikimo žmogaus, dažniausiai draugo. Dažnai, pritrūkus maisto, buvo pamirštama draugystė ir moralės normos, ir žmonės saugodami savo gyvybę užmušdavo vienas kitą ir suvalgydavo. Legendos pasakoja, kad tai padarius išlysdavo piktosios miško dvasios. Jos įlįsdavo į kanibalo kūną ir išvarydavo jo tikrąją sielą. Tuo metu jį kankindavo didelis skausmas, jis kelias valandas nesustodamas vemdavo krauju ir mirdavo. Kanibalo kūnas tada pradėdavo transformuotis, jis apaugdavo baltu kailiu, jam išaugdavo aštrios iltys ir ilgi nagai, jis įgaudavo antgamtiškų galių. Kanibalas tada būdavo atgaivinamas Velnio dvasios ir virsdavo Vendigu.
