Praėjusią savaitę po svarstymo Seime buvo pritarta Socialinių paslaugų įstatymo pataisoms, kuriomis greta kitų naujovių pirmą kartą Lietuvoje įtvirtinamas sielovadininko etatas. Prieš pateikiant įstatymą prezidentei pasirašyti už jį dar kartą bus balsuojame Seime. Kai kurie parlamentarai, pavyzdžiui, socialdemokratas A. Sysas šiame teisės akte įžvelgia paprasčiausią kunigų norą užsitikrinti sau naujų darbo vietų. Vytauto Didžiojo Teolgijos fakulteto prodekanas ir moralinės teologijos dėstytojas kun. Kęstutis Kėvalas nenorėtų su tuo sutikti.
Ką konkrečiai reiškia Socialinių paslaugų įstatymo pataisa, kalbanti apie sielovados darbuotoją? Kokios jo funkcijos?
Ligonių sielovada daugelyje Vakarų kraštų yra seniai puoselėjama tradicija. Ji kyla iš visuminio požiūrio į žmogų. Juk žvelgiant krikščioniškai, žmogus nėra vien biologinė mašina. Toks požiūris, deja, dar tik skinasi kelią Lietuvos gydymo įstaigose.
Gydymo įstaigose dirbantys sielovadininkai yra tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai. Jie bendrauja su ligoniu, suteikdami jam bendražmogišką, psichologinę ar tikėjimo plotmės pagalbą. Šai tarnystei reikia plataus išsilavinimo, juk ligą paprastai lydi ir tam tikra dvasinė būsena: neretai tai – pyktis, sutrikimas ar liūdesys, kitaip sakant, palinkimas į nebūtį. Visa tai yra dvasiniai išgyvenimai ir siekiant visapusiškai padėti ligoniui, būtina užtikrinti galimybę šiuos klausimus aptarti.
Kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į suintersuoto asmens įsitikinimus: jei ligonis yra katalikas, pageidautina, kad būtų galimybė aprūpinti jį sakramentais, kitu atveju, pakalbėti apie tai, kas žmogui rūpi.
Kaip kilo mintis įdiegti šią praktiką Lietuvoje? Ar Lietuva jau turi tokių specialistų?
Mintis įsteigti tokią instituciją ir Lietuvoje buvo brandinama jau apie 10 metų. Keletas atstovų iš Lietuvos yra dalyvavę klinikinio pastoracinio ugdymo programoje skirtingose JAV vietovėse. Šioje šalyje tokio pobūdžio ligonių sielovada taikoma jau kone 100 metų.
Tiesa, pradžia jau padaryta ir pas mus – daugelyje Lietuvos ligoninių dirba kapelionai. Tačiau žinant mūsų šalies poreikius, akivaizdu, kad kapelionų niekada neužteks. Būtina įtraukti ir pasauliečius, tiek vyrus, tiek ir moteris, kurie būtų atitinkamai paruošiami. Galvojama apie tai, kad prieš tapdami palydėtojais, greta teologijos ir psichologijos studijų, specialistai turėtų lankyti kursus ir klinikose.
Pavyzdžiui, Kauno klinikų generalinis direktorius prof. Juozas Pundzius su šia paslauga susipažino viešėdamas Austrijoje ir neabejoja jos būtinybe.
Kapelionų asociacijos rūpestį, kad pagalba būtų profesionali – vien geranoriškumo čia neužtenka. Kol kas daug kas daroma svanorišku pagrindu, būtų gerai, jeigu ši veikla būtų koordinuojama, būtų šiokia tokia atskaitomybė. Žmonės, kurie prieinai prie ligonio, turėtų būti teologiškai ir psichologiškai parengti. Šiuo metu įvairūs žmonės mėgina šią nišą ligoninėse įvairiais būdais užpildyti, ar ne geriau, jei tai atliktų profesionalai?
Džiugu, kad jau rašomas pirmasis daktarinis darbas apie Lietuvos ligonių sielovadą. Ieškosime galimybių išsiųsti vieną kitą asmenį įgyti specializaciją užsienyje.
Kaip ši idėja skinasi kelią Lietuvoje? Kokio atgarsio sulaukėte iš valdžios institucijų, pateikdami pataisos projektą?
Vyriausybė pasiūlymą priėmė gana palankiai. Dabartinės diskusijos parlamente rodo labai siaurą požiūrį į šią problemą, esą kunigai nori laimėti sau papildomų darbo vietų. Tačiau daug kunigų jau seniai dirba ligoninėse ir tai niekam nekelia abejonių.
Kol kas niekas dar negali pasakyti, kaip atrodys lietuviškas ligonių sielovados modelis. Negalime tiesiogiai perkelti JAV patirties – ten dominuoja privačios ligoninės. Pas mus baiminamasi, kad ministerijai bus užkrauta papildoma išlaidų našta, tačiau reikia turėti omenyje, kad ir mes turime privačių arba savivaldybėms priklausančių ligoninių. Stabdant įstatymo priėmimą, būtų užkirstas kelias plėtoti šią tarnystę ir jose.
Būtina pabrėžti, kad šis įstatymas pirmiausia atveria erdvę, suteikia galimybę ligonių sielovadai, tačiau nieko neįpareigoja. Konkretūs sprendimai paliekami gydymo įstaigoms. Ministerija detaliau nereglamentuoja šios sielovadinės veiklos, palikdama tai kiekvienos ligoninės kompetencijai. Jeigu ligoninė neturi galimybių, ji ir nėra įpareigota šią paslaugą teikti. Tiesiog turėtų vykti bendradarbiavimas.
Kalbėjosi S. Žiugždaitė
