„Turiu didelę bėdą – visiškai nepasitikiu savimi. Šitas jausmas veda iki beprotybės. Jau daug metų mane kamuoja ir pradėjau net norėti, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Ar liga kokia, kad manęs greitai neliktų.
Vien mintis, kad nieko iš manęs nėra, nieko nemoku, priveda iki ašarų, dažnai verkiu. Nuo artimųjų stengiuosi tas ašaras slėpti, bet… Aš dar niekur nesikreipiau, bet ar čia gali ką padėti psichologas? Atrodo ir pati žinau atsakymus, kuriuos galiu išgirsti, bet gal čia jau reikia ne tik žodžių, bet ir vaistų.
Greičiausiai tai susiję, kad daug metų nedirbu, pripratau prie vienatvės, kartais pasvajoju, kad galėčiau gyventi vienkiemyje, pabėgti nuo visų, o gal man jau į beprotnamį taikyti? Ar gali taip normalus žmogus galvoti? Man turbūt tikrai kažkas negerai su galvele…”
– Sveika. Ačiū už laišką. Klausimas itin svarbus. Skaičiau kelis kartus ir bandžiau suprasti Jus. Nepasitikėjimą savimi Jūs nupiešėte itin juodai. Laiške labai daug pesimizmo. Mūsų požiūris į gyvenimą gali būti dviejų tipų – optimistinis (pozityvus/teigiamas) ir pesimistinis (negatyvus/neigiamas). Šiuolaikiniame visuomeniniame gyvenime pastebime, kad vis labiau akcentuojamas pozityvus mąstymas ir jo reikšmė žmogui. Pozityvus mąstymas suteikia galimybę įžvelgti net neigiamuose dalykuose teigiamus aspektus. Žmogui sunkumai suteikia naują galimybę naujai pažvelgti į save, į jį supantį pasaulį.
Jūsų mintys itin juodos, ir manau, kad nelengva, todėl nestebina tai, kad manote, kad Jums kažkas negerai su galvele. Jūsų žodžiai, kad nieko nemokate, iš Jūsų nieko nėra, skamba labai bejėgiškai. Jūs teigiate, kad visiškai nepasitikite savimi. Jūsų parašytame laiške taip pat daug bejėgiškumo ir negatyvumo savo pačios atžvilgiu.
Sustokite ir pagalvokite. Ar tikrai nieko nemokate? Visgi Jūs mokate skaityti, rašyti ir dar net kompiuteriu spausdinti, o to tikrai nemoka visi… Jūs mokate ir dar daugiau dalykų, tačiau gal pamiršote tai pastebėti, pasidžiaugti tuo. Mes lyginame save su kitais ir taip nuvertiname save. Juk mes tobulėjame, niekada nesame iki galo išbaigti, mes nuolat augame kaip asmenybės.
Psichologai neatsako į klausimus – jie iškelia jų dar daugiau. Kartais ar dažnai mes panyrame į savęs gailėjimą, saviplaką. Kai nutinka tai, ko mes nenorime, mes kartais ar dažnai pagailime savęs. Todėl mes keliame tokius klausimus, kurie neturi atsakymo, o gramzdina mus į dar didesnį liūdesį, nusivylimą. Tie klausimai tokie: kodėl būtent man tai nutiko, nejaugi aš tikrai toks, -ia niekam tikęs, -usi ir kt. Tie klausimai skatina pesimizmą.
Užduoti klausimus reikėtų kitokius, kurie skatintų Jūsų pozityvumą. Vienas pagrindinių Jūsų klausimų galėtų skambėti, pavyzdžiui, taip: „Ko aš galiu išmokti iš savo nepasitikėjimo, nusivylimo, noro būti vienai?” Mes, patirdami sėkmių ir nesėkmių, įgyjame patirties. Tą patirtį reikia priimti kaip savąją nedalomą dalelę. Juk be šios patirties Jūs nesikeistumėte, netobulėtumėte.
Jūs užsidarėte savyje, slepiate savo blogas mintis, nusivylimą, ašaras nuo artimiausių žmonių. Gal pirmiausia atsiverkite artimiesiems, išsakykite, kaip jaučiatės? Manau, kad gyvenime yra svarbu turėti artimų žmonių, į kuriuos būtų galima atsiremti, kurie pastiprintų mūsų pasitikėjimą, neleistų nugrimzti ilgam į liūdesį. Tikiu, kad Jūs turite šalia tokių žmonių.
Nebėkite nuo artimiausių žmonių. Jūs siekiate vienatvės. Tai natūralu. Pavargę nuo miesto triukšmo, skubėjimo, žmonių, daugelis žmonių siekia pailsėti ir pabūti vieni. Vienatvė nėra blogai, bet štai vienišumas… Vienišumas – jausmas, kad esi vienas tarp žmonių. Vienišumas yra skaudus jausmas, kuris neįkvepia pasitikėjimo, o dar labiau patvirtina mūsų bejėgiškumą.
Negaliu atsakyti, ar Jums reikia žodžių ar vaistų. Siūlyčiau pradėti nuo žodžių. Jūs drąsi. Norite kažką keisti gyvenime, o ne tik ašaroti vienumoje. Gal pozityvus mąstymas gali atrodyti nepasiekiamas? Gal Jūs sakysite, kad lengva tai sakyti, o sunku padaryti? Tačiau visgi tai išugdomas dalykas.
Tik reikia pastangų pakreipti savo mąstymą pozityvia kryptimi ir priimti gyvenimą tokį, koks yra, ir nesikrimsti, kad jis nėra toks, kokio mes norėtume. Kai mes keičiamės – keičiasi ir kiti. Išlaisvinkite savyje meilę sau. Mylėkite save, savo pastangas, savo kiekvienos dienos akimirkas. Matykite džiaugsmą smulkmenose: pokalbis su draugu, -e, pražydusi gėlė, karšta rytinė kava, gaivus miško oras ir t. t. gali teikti džiugesio. Mes pamirštame, kiek gražių ir nuostabių dalykų mes sugebame. Mes valdome ir esame atsakingi už savo likimą.
Sėkmės, meilės ir kantrybės J
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
