Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai sukurpė tokį mokėjimo už patiektą donorų kraują modelį, kad jo pasekmės žlugdo Lietuvos kraujo centrus.
Pusė milijono litų – tiek planuotų pajamų už Lietuvos gydymo įstaigoms pristatytą donorų kraują pirmąjį šių metų pusmetį negavo Kaune įsikūręs Kraujo donorystės centras.
Jo vadovų tikrai negalima kaltinti nesugebėjimu tinkamai organizuoti įstaigos darbo ir tiksliai apskaičiuoti būsimų veiklos sąnaudų.
Visus skaičiavimus sugriovė buvusių Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų parengta naujoji atsiskaitymo už donorų kraują sistema, kuri verčia šalies ligonines kraują pirkti tik neišvengiamais atvejais.
Kokie esminiai pasikeitimai įvyko šių metų pradžioje? – redakcija paklausė žinomo gydytojo, Kraujo donorystės centro konsultanto medicinai Rimgaudo Šepečio.
Ministerija pakeitė daugelį metų galiojusį civilizuotą atsiskaitymo už patiektą donorų kraują modelį.
Anksčiau gydymo įstaigoms patiekdavome tiek kraujo, kiek joms reikėdavo, o Valstybinė ligonių kasa sumokėdavo už paslaugą. Nuo 2010 metų pradžios kiekvienai mūsų šalies ligoninei skiriama lėšų donorų kraujui įsigyti ir jos pačios skelbia atskirus konkursus.
Jeigu ligoninėms skiriami pinigai, sunkumų dėl atsiskaitymo neturėtų kilti?
Teoriniais skaičiavimais pagrįstas atsiskaitymo mechanizmas tapo bankroto šmėkla kraujo centrams, mat donorų kraujui pirkti skirtų pinigų kai kurioms didelėms ligoninėms trūksta, tuo tarpu kitos gydymo įstaigos šiam tikslui numatytų lėšų nenaudoja.
Pernai Valstybinės ligonių kasos specialistai paskelbė, kad per metus Lietuvai reikia 90 tūkstančių kraujo maišelių.
Žinodami numatomą veiklos apimtį apskaičiavome, kad kraujo maišelis turėtų kainuoti bent 300 litų.
Tai labai maža kaina, įkainis net neatitinka realių išlaidų, nes, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kraujo maišelis kainuoja 400 svarų (apie 1600 litų).
Tuomet sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą, kuriame užfiksuota kraujo maišelio kaina.
Kas atsitiko šiais metais? Ligoninių užsakymai tiekti donorų kraują sumažėjo apie 40 procentų.
Kraujo centrai nebegali mažinti sąnaudų, tačiau negali ir tiekti kraujo už tokią kainą. Negalime atleisti dalies darbuotojų arba atsisakyti kraujo tyrimų, nes tuomet iškiltų pavojus kraujo kokybei.
Per pusmetį netekome maždaug pusės milijono litų, tačiau turime mokėti atlyginimus darbuotojams, mokesčius, pirkti būtinos įrangos.
Jeigu esama mokėjimo sistema nebus pakeista, abiem Lietuvoje veikiantiems kraujo centrams gresia bankrotas.
Kodėl kiekviena ligoninė skelbia kraujo pirkimo konkursus, jeigu paslaugos kaina yra fiksuota?
Aš nežinau nė vienos Europos valstybės, kurioje donorų kraujas būtų perkamas konkurso būdu. Jo pristatoma tiek, kiek reikia.
Tokia paprasta sistema veikia ir kaimyninėse šalyse.
Lietuvos gydymo įstaigos dabar pinigus taupo keldamos pavojų pacientų sveikatai ir gyvybei. Joms taip pat trūksta pinigų, todėl užsakomas minimalus kraujo kiekis.
Nors kraujo kaina nustatyta, Lietuvos įstatymai reikalauja skelbti viešuosius pirkimo konkursus, neįžvelgiu jokios tokios procedūros prasmės.
Neprašome daugiau pinigų. Norime, kad donorų kraujui pirkti skirti pinigai būtų naudojami pagal paskirtį.
Galbūt anksčiau Lietuvos gydymo įstaigos išties sunaudodavo pernelyg daug donorų kraujo ir neracionaliai leisdavo pinigus?
Argumentai, esą Lietuvos ligoninės užsakydavo per daug donorų kraujo ir jo naudojimas nėra tinkamai reglamentuojamas, skamba keistai.
Pagal sunaudotą kraujo kiekį Lietuva tarp Europos šalių užima paskutines pozicijas.
Užsienio šalių medikų nuomonė yra kategoriška: tam tikrose situacijose donoro kraujo gavęs pacientas greičiau sveiksta, trumpiau guli ligoninėje ir taupo sveikatos apsaugai skirtus valstybės pinigus.
Daugelį metų mėginame tai išaiškinti Sveikatos apsaugos ministerijos vadovams, bet jie keičiami greičiau negu pradedamos reformos.
Žada taisyti klaidas
Gintaras Valiukonis
Sveikatos apsaugos viceministras
„Nuo šių metų pradžios donorų kraują perka pačios gydymo įstaigos, todėl jos pradėjo taupyti pinigus ir kraujo poreikis išties sumažėjo apie 40 procentų.
Kraujo centrų gaunamos pajamos nepadengia sąnaudų, nes galimybės jas mažinti yra ribotos, o paslaugų įkainiai buvo skaičiuojami atsižvelgiant į ankstesnį poreikį.
Tokios situacijos iš anksto nenumatėme, todėl klaidas tenka taisyti.
Valstybinei ligonių kasai pavesta iki liepos 1-osios nustatyti naujus įkainius už donorų tiekiamą kraują, įvertinus įvykusius pokyčius.
Kita vertus, kraujo centrai gyveno pernelyg gerai, nes jiems buvo garantuota ir paslaugos rinka, ir finansavimas. Šiais laikais dirbti tokiomis sąlygomis yra prabanga.
Ar gydymo įstaigos turėtų naudoti daugiau kraujo? Sunku nubrėžti ribą, kada pacientų poreikiai bus visiškai patenkinti.
Kita vertus, donorų kraujo tiekimas neturėtų tapti tik verslu, kraunančiu didelį pelną.”
