Gimdyti Lietuvoje – pragaras? Jauna mama Rasa Marozienė, sutikusi papasakoti savo gimdymo istoriją, džiaugiasi, kad jos vaikai dienos šviesą išvydo tėvynėje.
Viskas prasidėjo praėjusią vasarą, kai su vyru tvirtai nusprendėme: norime antro vaikelio, tiksliau, dukrytės. Mūsų pirmagimis yra sūnus, todėl ir vyras, ir aš troškome dukrytės. Pasitelkėme visus įmanomus būdus, kad tik gimtų mergaitė: dietologė sudarė specialų mitybos planą, pasitelkėme metodiką, kaip pradėti kūdikį pagal mūsų kraujo grupes, ir dar begalę visokiausių gudrybių.
Nėštumo pradžia buvo labai sunki, nieko negalėjau nei valgyti, nei gerti. Svoris krito, organizmas silpo, jėgų suteikė lašinami vitaminai ir mikroelementai. Mane nuoširdžiai globojo klinikos „Motina ir vaikas” personalas.
Sulaukus ketvirto nėštumo mėnesio visa šeima išsirengėme atlikti echoskopijos. Gydytojas mūsų paklausė, ko norėtume susilaukti, bet tepasakėme, kad sveiko vaikelio, nors troškome dukrytės. Kai paaiškėjo, kad neabejotinai turėsime dukrytę, tos akimirkos niekada nepamiršiu. Sūnus klykavo iš laimės, vyras negalėjo pratarti nei žodžio, tik mosikavo rankomis, o akys išdavė begalinį džiaugsmą. Man pabiro laimės ir džiaugsmo ašaros.
Nuo tos žinios nėštumas kasdien darėsi vis lengvesnis. Mumis labai rūpinosi visas klinikos personalas: labai atidžiai atlikdavo visus reikalingus tyrimus, išklausydavo.
Tik likus mėnesiui iki gimdymo pradėjau lankytis Kauno klinikose. Vienos akušerės, kurią išsirinkome iš visų, paprašėme, kad ji priimtų gimdymą. Ji mielai sutiko. Iškart įsivedė į telefoną mano numerį ir pasakė: skambink bet kada, jei tik kils koks nors klausimas. Apie jokį atsiskaitymą, kiek kainuos gimdymas, nė kalbos nebuvo.
Dukrelės atėjimas į šį pasaulį buvo numatytas liepos viduryje, bet aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad tai nutiks liepos 6-ąją. Tą dieną susikroviau krepšį keliauti į gimdyklą, paklojau mažylės lovytę, ir pradėjau laukti stebuklo. Tačiau jokių jo požymių nesulaukiau.
Išaušęs liepos 7-osios rytas prasidėjo įprastai: buvau pilna energijos, noro ką nors veikti, dirbti. Per pietus turėjau važiuoti į įprastinę konsultaciją, bet gydytoja telefonu pasiūlė ją atidėti kitai dienai. O mano nuojauta kuždėjo: jau ateina laikas gimdyti. Todėl nuvažiavau į Klinikas.
Gydytoja nusiuntė mane atlikti kardiotokografijos tyrimą. Aparatas užfiksavo sąrėmius. Gydytoja nusprendė mane apžiūrėti išsamiau. Iš jos kabineto išėjau labai laiminga, nes paaiškėjo, kad gimdos kaklelis jau veriasi.
Pavakarę jau buvome gimdykloje. Su vyru nusprendėme, kad norime gimdymą prisiminti kaip stebuklą, o ne kančią, todėl man suleido vaistų nuo skausmo.
Deja, net ir nejaučiant sąrėmių skausmo, ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėjosi. Staiga pradėjo retėti dukrytės širdelės pulsas. Jis retėjo taip greitai, kad įsijungė sirena, pranešanti apie pavojų. Tuo metu man žemė pradėjo slysti iš po kojų, bet apie blogiausius dalykus stengiausi negalvoti. Per kelias sekundes atbėgo akušerė ir gydytoja. Jos pradėjo mane vartyti nuo vieno šono ant kito, kol pagaliau vaisiaus širdies plakimas stabilizavosi. Nuo tos akimirkos akušerė nei minutės mūsų nepaliko ir už tai jai ir visai medikų komandai esame labai dėkingi. Jie mus nuramino ir palaikė. Gal nuo išgąsčio mano gimdos veikla beveik sustojo, sąrėmiai nedažnėjo. Lyg to būtų negana, vėl pradėjo retėti mažylės pulsas.
Gydytojos sprendimas buvo vienareikšmiškas: skatinti gimdos veiklą. Po skatinamųjų vaistų injekcijos viskas vyko labai greitai: gimdos kaklelis visiškai atsidarė ir išgirdau daktarės komandą: „Gimdom!”
Jausmas, kai išsvajotą išlauktą vaikelį padeda ant krūtinės, yra neapsakomas jokiais žodžiais. Tai reikia patirti, tai nuostabiausias jausmas gyvenime.
Lietuvoje įprasta pasidalyti laimės jausmu su medikais. Sakoma, kad be atlygio naujagimį jie pasitinka šiurkštūs, pikti. Tai netiesa. Mes medikams dėkojome po gimdymo, bet mumis nuoširdžiai rūpinosi nuo pirmųjų vizitų pas juos. Dėkingumą galima išreikšti įvairiomis formomis. Jas kiekviena šeima pasirenka pagal savo galimybes ir nuoširdumą. Mes nusprendėme įteikti piniginę dovaną. Ir gydytoja, ir akušerė nepaliko mūsų jų darbo valandoms pasibaigus, nereiškė jokio nepasitenkinimo ir jokio atlygio neprovokavo.
