Banko paskola, darbo netekimas, nuo tavęs priklausantys vaikai, žmona ar giminės – visa tai gali žmogų priversti pasiryžti drastiškiausius žingsnius. Kaip tik dėl to ne į vieno lietuvio galvą, prasidėjus sunkmečiui, atskriejo mintis – o jei parduočiau inkstą, gaučiau šimtus tūkstančių litų, ir gyvenčiau… it inkstas taukuose. Pranešame – pinigų čia nebus.
Neegzistuojantys aukso klodai
Prasidėjus ekononimiam sunkmečiui, skelbimų svetainėse pasirodė ne vienas savo organus, tiesa, už tam tikrą kainą, siūlantis savanoris. Tokios padidėjusios organų pasiūlos po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje nebuvo, – lingavo galvomis gydytojai. Kartais žmonės pasiruošę išparduoti vos ne viską – kepenis, plautį, sąnarius, blužnį, kaulų čiulpus – prieš du metus tvirtino tuometinė Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė.
Žmones masino siūlomi pinigai: už inkstą siūlomos sumos svyravo nuo 30 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Pirkėjai visgi iš užsienio. Kaip rašo interneto svetainė wired.com, inkstų transplantacijos kandidatai JAV susiduria su dešimties metų laukimo sąrašu. Pajutęs tokią grėsmę gyvybei, ne vienas džiugiai atsisveikintų su 70 tūkstančių litų ar daugiau tam, kad laukti netektų. Būtent tokios sumos ir galioja organų perpardavinėtojų kainynuose.
Apgavystės ir visai kitokios sumos
Šiuo metu lietuviški skelbimai – aprimę. Ir ne tik dėl to, kad juodojoje rinkoje kažką parduoti, tvirtina gydytojai, yra ne lietuvių nosiai. Sprogo siūlomų sumų burbulas.
Tarkime, už inkstą siūloma suma donorui juodojoje rinkoje siekia vos 5000 dolerių (apie 12 000 litų), o štai parduodamas tas pats organas jau už 150 tūkstančių dolerių (gerokai virš 300 tūkstančių litų!). Tačiau pasaulyje šios kainos taip pat svyruoja. Už inkstą Saudo Arabijoje pirkėjai moka vos 35 tūkstančius, kai Singapūre ši suma siekia 650 tūkstančių litų. O štai Moldovoje – juodosios organų rinkos lyderėje Europoje – neturtingi gyventojai inkstą parduoda už 5000-7000 litų. Tiesa, perkamas tas pats organas gerokai brangiau, tačiau pelnas byra į perpardavinėtojų kišenę.
O ir tų pinigų žmonės ne visuomet sulaukia. Vienas iš pavyzdžių – devyniolikmečio kino istorija. Jis paaukojo net du trečdalius gyvybinio savo organo – kepenų. Už šią paslaugą pacientas Penkine sumokėjo maždaug 45 tūkstančius litų. Deja, iš jų vaikinas pamatė tik 7 tūkstančius. Nuvykęs reikalauti pinigų iš tarpininko, sudariusio sandėrį, vaikinas buvo žiauriai sumuštas, rašo chinadaily.com.cn.
Moldovoje besikeičiančios atlygio sumos taip pat be galo populiarios. Egzistuoja ir kitas sukčiavimo būdas. Neturtingų šeimų vyrams siūloma vykti uždarbiauti į Turkiją, ten kelias savaites žadama, kad „dirbsi rytoj”, o vyrams pabandžius grįžti, pareikalaujama atlygio už pastogę, kelionę bei maistą. Kadangi vyrai pinigų neturi, sutinka atiduoti inkstą. Įdomiausia, kad apgauti vyrai vengia skųstis, kadangi tai piešia jų kaip aukų portretą, aiškina psichologai. Tad lieka su pasekmėmis – visą gyvenimą privalomais apsilankymais pas gydytojus bei specialių medikamentų vartojimu.
Atvira prekyba internete
Juodoji prekyba organais – viena gajausių kriminalinio pasaulio rūšių, kadangi žmogaus gyvybės instinktas priverčia jį daryti neįmanomus dalykus. Būtent todėl perpardavinėtojai kraunasi tokius turtus. Tačiau ne viskas slepiama. Ilgą laiką buvo vieša paslaptis – internete yra vietų, kur tokius sandėrius gali sudaryti pats.
Dar neseniai „Dialysis & Transplant City” interneto svetainėje vykstančiose diskusijose karaliavo skelbimai – ieškau donoro už vienokią sumą, siūlau organus už kitokią sumą. Dar daugiau – egzistavo oficiali svetainė liver4you.org, kuri už 180 tūkst. – 240 tūkst. litų žadėjo ne tik inkstą, bet ir operaciją (įskaičiuojant ir operacijos bei chirurgų mokesčius) bei profesionalus, turinčius licenziją JAV, Didžiojoje Britanojoje ir Filipinuose.
Tiesa, šiuo metu abi svetainės jau nebeveikia, o liver4you.org adresas yra parduodamas. Tačiau į jų vietą stoja kitos. Interneto paieškos sistemos randa šimtus svetainių, siūlančių „sutikti savo organų porą”, o „Dialysis & Transplant City” darbą tęsia kita interneto svetainė gana ironišku pavadinimu „aš nekenčiu dializės” (kenksmingų medžiagų pašalinimas iš kraujo mechaniniais aparatais, taikomas inkstų laukiantiems pacientams). Svetainė skelbiasi padedanti be jokių mokesčių susirasti geraširdį žmogų – tačiau ne paslaptis, kad į tokias radybas neretai įsivelia pinigai.
Visgi rasti savo „porą” – galimybė menka. Reikalingas inkstų atitikimas pasitaiko vos vieną kartą iš 600.
O kol medicininiai turistai keliauja per pasaulį, „prekiautojų” šalims organų nepakanka. į Kiniją nelegaliai parduodamų organų atvyksta kaimynai Japonai. Šalies viduje legalių donorų ne visada pakanka, tad į juodosios rinkos eiles stoja ir patys kiniečiai.
Lietuvoje to nebuvo ir nebus!
Zebra.lt pakalbino prof. habil. dr., 1970 m. su kitais pirmą kartą Lietuvoje persodinusį inkstą – Balį Dainių. Vyro nuopelnai čia nesibaigia: 2004-2006 m. jis užėmė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, Nefrologijos (nefrologijos, dializės, transplantacijos) ir urologijos centro direktoriaus pareigas, 1983 m. pasiūlė originalią inkstų paruošimo transplantacijai metodiką, o nuo 1980 m. yra Lietuvos inkstų fondo, nuo 1996 m. Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos pirmininkas. Balys Dainys Zebrai.lt tvirtai išrėžė: „Lietuvoje tokių organų pardavimų nėra, nebuvo ir nebus”.
Donorystė dažnai apipinama legendomis, mitais apie pavogtus organus, nužudytus donorus, klestinčią „juodąją” organų rinką. Apie pasakojimus, kaip žmonės apsvaigina ir organus išpjauna vonioje ar kokiame nors tamsiame sandėlyje vyras taip pat turėjo savo nuomonę: „Rūsyje ir vienas tu to niekaip nepadarysi. Čia reikia mažiausiai trijų chirurgų, anesteziologo, mažiausiai trijų seselių. Reikalinga anestezijos įranga. Sklinda labai daug nesąmonių, susijusių su transplantacija.” Chirurgo teigimu, anksčiausiai po tokios operacijos pacientas atsistoti ir nulinguoti namo galėtų tik po kelių dienų. Čia privalo būti priežiūra bei pooperacinė slauga.
Lietuvoje, anot gydytojo, to nėra ne vien todėl, kad įstatymai baudžia tiek pardavėjus, tiek operacijos vydytojus, tiek organo gavėjus. Tie žmonės, kurie transplantacijos laukia Lietuvoje, yra puikiai žinomi atsakingoms institucijoms. „Jų – tiek nedaug, kad galima suskaičiuoti ant pirštų. Įsivaizduokite, laukia koks nors Jonas inksto, staiga dingsta iš sąrašo, ir atsiranda sveikutėlis”. Ligonius Lietuvoje „ant pirštų skaičiuoja” nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis”.
Kaip Čeučesko ir Zibelmanas Lietuvoje keistis organais bandė
Gydytojas visgi papasakojo, kad Lietuvoje yra pasitaikę atvejų, kai bandyta sukčiauti: „Turime transplantacijos biurą, kuris seka, kokie gyvi donorai pasiryžo operacijai, kam organai persodinti ir ar visame tame nebuvo komercijos. Lietuvoje buvo keletą kartų buvo bandyta sukčiauti. Tarkime, atsirado žmonės, kurie atvažiavo iš užsienio atlikti transplantacijos Lietuvoje. Organo gavėjo dokumentuose nurodyta pavardė buvo Zibelmanas, o donoras buvo pasivadinęs Čeučesko. Vyrai teigė, jog yra broliai. Situacija – įtartina iš tolo. Kai imunologai pažadėjo paimsią kraują, kad nustatytų giminystės ryšį, abu dingo iš šalies kaip rūkas.”
Draugams organų dovanoti nelemta
Jei gyvas žmogus duoda savo inkstą, imunologas atidžiai tikrina kraują, pasakojo gydytojas. Ir ne tik suderinamumui patikrinti – donoras ir gavėjas privalo būti susieti giminystės ryšiai. Jei jų nėra, Lietuvoje persodinimas nevykdomas. Tokie jau įstatymai, teigė Balys Dainys. Tiesa, yra viena išimtis – organais gali „dalintis” sutuoktiniai.
„Aš gal ir pritarčiau, kad būtų toks įstatymo pakeitimas, kuris įteisintų emocinius donorus. Lietuvos įstatymai kol kas tai draudžia. Šitoje srityje pas mus yra labai daug stabdžių, labai daug saugiklių. Galbūt emociniai donorai ir turėtų būti įteisinti, bet kol kas to padaryti negalima”, – teigė gydytojas.
