Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su organizacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje” pakvietė į jau trečiąjį Nepatogaus kino diskusijų klubą. Jame žiūrovams buvo pristatytas atviras ir šiltas norvegų režisieriaus Øyvindo Sandbergo filmas „Širdys” (Kabal i hjerter). Filmą lydėjo diskusija, kurioje buvo aptariama sutrikusio intelekto ir psichikos negalią turinčių žmonių integracijos į visuomenę problema. Diskusijoje buvo pateikta ne tik ekspertų ir visuomenininkų, bet ir pačių neįgaliųjų ir jų artimųjų pozicija. Visi vienbalsiai sutiko, jog visokių problemų sprendimas – tai bendras visuomenės uždavinys.
Neįgaliųjų stigmatizavimas
Norvegų filme „Širdys” vaizduojama žmonių, turinčių Dauno sindromą, kasdienybė (mėgavimasis įprastais pusryčiais, aistros stebint futbolo varžybas, sukaupta drąsa pasipiršti mylimai moteriai ir kt.) visiems dar kartą įrodė, jog kiekvieno žmogaus, taip pat ir turinčio protinę negalią, gyvenime egzistuoja universalūs dalykai: visi mes išgyvename tuos pačius jausmus, sprendžiame tas pačias dilemas, kylančias santykiuose su tėvais, draugais, mylimaisiais. Tačiau realiame gyvenime vis dar jaučiama didelė atskirtis. Egzistuojanti stigma neįgalius žmones verčia pasijusti prastesniais, blogesniais, nevisaverčiais.
Vienas diskusijos dalyvių, pats būdamas paveiktas psichikos negalios, dalijosi skaudžiu patyrimu, kai integracija į visuomenę, regis, tampa beviltiška. Jo teigimu, iš aplinkos dažnai tenka išgirsti verdiktą „tu – šizikas” – tuomet bet koks dialogas tarp žmonių ties šia vieta baigiasi. Uždedamas savotiškas gaubtas, kuris izoliuoja neįgalųjį nuo visuomenės.
Diskusijoje dalyvavusi „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenės narė Irena Grigienė, auginanti 10-ties metų dukrytę, kuriai diagnozuotas Dauno sindromas, galėtų tik džiaugtis, jog jos vaikas šiuo metu turi galimybę lankyti paprastą muzikos mokyklą. Vis dėlto tam prireikė milžiniškų pastangų ir atkaklaus užsispyrimo.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis” vadovė Dana Migaliova, remdamasi savo asmenine patirtimi, apgailestavo, jog vis dar trūksta visuomenės supratimo. Moteris pati augina suaugusį neįgalų sūnų, kurio jau nuo vaikystės šalinosi aplinkiniai. Kaip pasakojo D. Migaliova, kitų vaikų tėvai buvo net pasiryžę keisti mokymosi įstaigą, kad išvengtų bet kokio kontakto, taip pat ir netiesioginio, su jos sūnumi.
Dar didesnė problema yra ta, jog tokių etikečių kaip „šizikas, oligofrenas, imbicilas, debiliukas ir kt.” vartojimas paplitęs net ir įvairiose slaugos institucijose. Visa tai rodo, kad mūsų visuomenė vis dar vengia sutrikusio intelekto ar psichikos negalią turinčių žmonių ir nepripažįsta jų teisių bei galimybių.
„Esame reikalingi vieni kitiems”
Socialinių mokslų daktaras doc. Algirdas Ališauskas pasidalijo taikliomis savo studento, kuriam kurtumas netapo kliūtimi siekiant mokslo aukštumų, įžvalgomis. Vaikino nuomone, aplinkoje itin dažnai kartojama, jog kai kurių žmonių mąstymas, jų intelektas yra sutrikęs, tačiau būtina suprasti, kad tai yra kitoks mąstymas, kitoks intelektas – jis nėra nei blogesnis, nei geresnis.
Praktikoje specialistai dažnai gauna užsakymą nustatyti vaiko intelekto sutrikimo lygį. Tačiau kai kuriais atvejais kyla klausimas, kodėl siekiama sužinoti diagnozę, kuo tai gali pakeisti esamą situaciją. Deja, kaip teigia doc. A. Ališauskas, yra atvejų, kai vaikui nustatoma diagnozė tampa etikete, kuri neleidžia matyti žmogaus kaip visumos. Kiekvienas iš mūsų turime unikalias tik mums būdingas charakteristikas, todėl visi esame kitokie.
Kaip teigė, prof. Albinas Bagdonas (VU), tokių dichotomijų kaip „normalus – nenormalus” skirstymas iš tiesų neturi prasmės: remiantis evoliuciniu požiūriu, žmonių, kaip ir kitų sutvėrimų, įvairovė yra būtina tiek tolesnei biologinei, tiek biokultūrinei žmonijos raidai.
Tuo tarpu D. Migaliova prisiminė tuos istorijos momentus, kai „nenormalūs” žmonės buvo engiami ir net naikinami, tačiau kaip ji pati sako: „pasaulis geresnis ir protingesnis nuo to netapo”; priešingai – žmonių kitoniškumas paskatino mokslo raidą. Jų dėka iki šių dienų tobulėja aplinkos inžinerija, vystosi naujos technologijos, farmacijos pramonė, atsirado tokios profesijos kaip specialus pedagogas, kineziterapeutas ir kt. Kaip teigia visuomenininkė, „esame reikalingi vieni kitiems”.
Neįgaliųjų integravimas į darbo rinką
Kalbant apie visapusišką žmonių, paveiktų psichinės ar protinės negalios, integravimą į visuomenę, būtina atkreipti dėmesį į jų teisę konkuruoti darbo rinkoje. D. Migaliovos teigimu, šiuo metu situacija Lietuvoje yra tokia, jog daugiau nei pusė neįgalių suaugusių žmonių teismo sprendimu yra pripažįstami, kaip neveiksnūs, neatsižvelgiant į realias jų galimybes. Kai kuriais atvejais jų darbingumas yra sumažėjęs 50 proc., todėl jie iš tiesų gali atlikti paprastus, bet ne mažiau naudingus darbus: rinkti butelius, sudėlioti ir supakuoti įvairius daiktus, šluoti kiemus, valyti laiptines ir pan.
Kol tokie žmonės nepagrįstai pripažįstami neveiksniais, vien dėl savo socialinio statuso jie negali gyventi visaverčio gyvenimo. „Jei esi neveiksnus, esi niekas”, – sako D. Migaliova. Globos bendrijos vadovė pabrėžė dalinio veiksnumo instituto įsteigimo Lietuvoje svarbą. Jos teigimu, būtinas įstatymas, kuris reglamentuotų laisvo tokių žmonių pasirinkimo galimybę.
„Nenormali ta bendroji mokykla, kurioje nesimoko vaikai, turintys specialiųjų poreikių”
Vis dėlto psichikos ar protinę negalią turinčių žmonių integracija į visuomenę gali prasidėti ir anksčiau, dar jiems nesuaugus. Doc. A. Ališauskui dažnai tenka bendrauti su bendrojo lavinimo mokyklų pedagogais, tačiau daugiausia nerimo kelia pačių pedagogų požiūris į šią problemą. Docentas pateikė pavyzdį iš savo praktikos apie mokytoją, kurios manymu vaikų, turinčių vienokių ar kitokių sunkumų, negalių, priėmimas į savo klases bendrojo lavinimo mokyklose yra naudingas tik šiems vaikams ir jų tėvams. Tuo tarpu pedagogams tai tampa papildomu darbo krūviu, kliudančiu susitelkti ties „normalių” vaikų ugdymu.
Tačiau galima džiaugtis, kad, be abejonės, yra pedagogų, kurių požiūris nėra toks paviršutiniškas ir vienpusis. Doc. A. Ališauskas, cituodamas vienos bendrojo lavinimo mokyklos vadovo žodžius, sakė: „Nenormali ta bendroji mokykla, kurioje nesimoko vaikai, turintys specialiųjų poreikių.” Tokia pozicija leidžia suprasti, kad kitoniškumo tolerancija ir kitokių žmonių integracija įmanoma tik tada, kai nebus vengiama dirbti kartu su įvairias negalias turinčiais vaikais, taip užtikrinant aktyvų jų priėmimą į bendruomenę.
Pokyčiai priklauso nuo mūsų visų
Kaip teigė D. Migaliova, šiuo metu Lietuvoje neįgalūs suaugę žmonės, neturintys artimųjų, kurie galėtų jais pasirūpinti, patenka į didžiulę globos instituciją. Deja, ten jie ilgai neišgyvena, nes paprasčiausiai nėra pratę prie kitokių gyvenimo sąlygų.
Taip pat ne paslaptis, jog mūsų šalyje yra daugybė teisės aktų, vienaip ar kitaip reglamentuojančių neįgaliųjų teises ir pareigas, tačiau vien jų neužtenka tam, kad esama situacija pasikeistų. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje, remiantis Skandinavijoje diegiamu neįgaliųjų integracijos modeliu, buvo taip pat bandoma steigti grupinio gyvenimo namus, pirmiausia kilo didelis kaimynystėje gyvenančių žmonių pasipriešinimas. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip visuomenės nariai gali užkirsti kelią stengiantis suprasti ir priimti kitokio likimo žmones.
Taigi kad ir kokie būtų priimti pakeitimai mūsų šalies politiniame, ekonominiame ar socialiniame gyvenime, svarbiausia yra kiekvieno iš mūsų požiūris: ar esame pasiruošę priimti ir suprasti šalia mūsų gyvenančių žmonių kitoniškumą?
Parengė Urtė Navardauskaitė
