Linas Kleiza jau gali žaisti. Šie Europoje pripažinto Kauno klinikų gydytojo traumatologo ortopedo medicinos mokslų daktaro Rimtauto Gudo žodžiai pribloškia. Pokalbyje su gydytoju – komentarai apie tai ir šiuolaikines medicinos galimybes sugrąžinti sportininkams sveikatą.
– Krepšininkas Jonas Mačiulis operuotis pas jus atvyko iš Italijos. Esate operavęs Šarūną ir Vytenį Jasikevičius, Martyną Pocių, dabar konsultuojate Amerikoje operuotą Liną Kleizą, kuris, teigiate, jau galėtų grįžti į krepšinio aikštelę. Kokius stebuklus darote, kad visi veržiasi pas jus?
– Jokių stebuklų nėra, sportininkai gydosi daug kur, tik galbūt mes labiau matomi. Be to, pas mus yra sistema, nes po traumų vien operacijos nepakanka. Dirbame su reabilitologais, netgi psichologai esame, nes susižaloję sportininkai patiria ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą. Anksčiau bėdai atsitikus sportininkai skambindavo mums, chirurgams. Mes ne visada galime telefonu atsiliepti, o traumai ištikus viską reikia greitai spręsti. Dabar visi žino, kur rasti sporto medicinos specialistų. Jų kabinetas yra tarsi priimamasis, greitoji pagalba. Į sporto medicinos kabinetą sportininkai grįžta ir po operacijos.
– Kokia buvo pastaroji iš daugybės sportininkams atliktų jūsų operacijų, šįkart – J.Mačiulio kojos kelio kryžminio raiščio operacija?
– Kryžminio raiščio trauma yra sudėtinga, nes kelio sąnarys panyra ir grįžta atgal. Vadinasi, nukenčia ne vien kryžminis, bet ir šoninis raištis. Jonui per blauzdikaulyje ir šlaunikaulyje išgręžtus kanalus implantavome iš kitur paimtą raištį, jį fiksavome specialiais tirpiais sraigtais. Implantas turi prigyti kanaluose, kad įgytų ryšį su centrine nervų sistema, kuri valdo žmogaus jutimus. Raištis gali prigyti per mėnesį, bet kol nėra jutimų, rizika jį nuplėšti yra labai didelė. Nervų šaknelės duoda atgalinį ryšį: kai darai negerą judesį, sako stop, ir raumenys susitraukia. Tai pasiekti reikalinga ilga reabilitacija.
Be to, per operaciją paaiškėjo Jono anatominė struktūra – labai siaura arka, kurioje yra kryžminis raištis. Jis plyšo be traumos todėl, kad užsikabino už arkos atliekant sukamąjį judesį. Taigi mums teko padaryti tai, ko Dievas nesutvėrė: arką padidinome, kad atliekant judesį raiščiui būtų vietos.
– Kaip vertinate J.Mačiulio sveikatą po operacijos?
– Jonui ne vien operaciją padarėme – jam taikome kompleksinį gydymą. Tuoj po operacijos suleidome plazmos, išskyrę jos iš Jono kraujo. Tai – naujiena, tam tikslui turime specialią labai protingą centrifugą. Plazma greitina gijimą.
– O sugijus visi sportininkai grįžta į didįjį sportą?
– Kryžminio raiščio plyšimas – tokia trauma, po kurios ne visi profesionalai gali pasiekti tą patį lygį. Pagal apibendrintą statistiką į didįjį sportą negrįžta kas dešimtas.
– Bet po jūsų atliktų operacijų grįžo visi?
– Negaliu pasakyti, kad kas nors būtų negrįžęs.
– Ištikus tokiai traumai būtina skubiai operuoti ar galima palaukti, jei, pavyzdžiui, jūs esate išvykęs iš Lietuvos?
– Palaukti galima. Kryžminį kelio raištį geriausia operuoti ne vėliau kaip per pusmetį po traumos. Operuojame net ir po pusmečio, nes dauguma patyrusiųjų šią traumą skausmo nejaučia. Gyvena normalų gyvenimą ir galvoja, kad operacija nereikalinga. Vis dėlto po penkerių metų skausmas atveda pas mus, nes kelio sąnarys būna išsijudinęs, meniskai suplyšę, kremzlė susitrynusi. Tuomet operacija daug sudėtingesnė ir prognozės prastos. Operuojant iškart po traumos pagal mokslinę literatūrą didesnė pooperacinių komplikacijų rizika.
– Tai kodėl J.Mačiulį operavote taip greitai?
– Profesionalai yra suinteresuoti kuo greičiau grįžti į sporto aikštelę, be to, jie sąžiningai atlieka reabilitaciją, juos galima kontroliuoti. Kiti žmonės dažnai neturi nei laiko, nei noro reabilitacijai, todėl jiems operacijas atidedame.
– Jau penkti metai esate Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojas. Ar nėra galimybių numatyti galimas traumas, apsaugoti sportininkų kojų sąnarių raiščius?
– Yra profilaktinės programos, bet Lietuvoje jos neveikia. Šioje srityje labai gerai dirba skandinavai, tokių traumų tikimybę sumažinę net 80 proc. Mes rinktinės sportininkams, su kuriais dirbame visą vasarą, plauname smegenis piršdami profilaktiką. Sekasi sunkiai, nes krepšininkai jauni, jų pasipriešinimo argumentai kategoriški: tu man nepasakok, aš jaunas, aš žvėris, turiu daug energijos ir jėgos. Kai viskas gerai, niekas pamokymų nesiklauso. Protingi pasidaro, kai kas atsitinka. Bet vis vien mes jiems aiškiname, kaip paruošti raumenyną, visą kūną, kad išvengtų traumų. Fizinio rengimo treneriai labai kvalifikuoti, per treniruotes taiko vadinamąją kosminę programą. Pagal ją sportininkai išmoksta keisti padėtį erdvėje, nes 80 proc. kryžminių raiščių traumų įvyksta be smūgio, be kontakto. Ant specialių judrių platformų mokomasi išsilaikyti, stovint ant vienos kojos, užsimerkus, nepargriūti pastumtam. Taip lavinama erdvinė koordinacija. Sportininkai šių pratimų nemėgsta. Pats esu buvęs profesionalas – duok kamuolį, ir viskas.
Turime rinktinės narių sveikatos duomenų bazę, apie senbuvių problemas žinome. Naujokus itin kruopščiai tikriname. Biodekso aparatu visiems nustatome judrumą, kūno lankstumą, raumenų tonusą. Prieš čempionatą patikrinsime raiščius. Tokios profilaktikos pradžia buvo sunki, treneriai nenori, kad mes jiems trukdytume. Iš Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio reikalaujama rezultatų. Sudarant rinktinę tarp kandidatų tvyro labai didelė konkurencija, visi nori pasirodyti stiprūs ir mūsų neklauso, nors ir matome, kad kažkas ne taip. Man ir Vyteniui Trumpickui pavyko su krepšininkais susidraugauti, o kai pasitiki, tada ir klauso, vykdo nurodymus.
– J.Mačiulio operaciją stebėjo „Armani Jeans” klubo gydytojas. Neprieštaravo dėl jūsų metodikos?
– Jono kontraktas su šiuo klubu liepą baigsis, todėl jam leido rinktis, kur operuotis. Jonas pasirinko mus. Jei turėtų kontraktą metams į priekį, nebūtų atvažiavęs. Tokia realybė.
Linas Kleiza negalėjo rinktis. NBA ypač griežtos sutartys.
– O kas apmoka sportininkų, žaidžiančių užsienio klubuose, gydymą?
– Nežinau, ar ligonių kasos apmokės Kauno klinikoms už Jono operaciją. Jei neapmokės – aš pats apmokėsiu.
– Kodėl?
– O ką daryti? Negi Joną negydytą paleisi? Sportininkų sveikatos draudimas – skaudi problema, nes dauguma jų nėra apdrausti. Jonas turi tris draudimus – problemų nebus, bet dauguma krepšinio klubų deklaruoja rūpestį sportininkų sveikata, o kai prisijungi prie „Sodros” sistemos, jų pavardžių nerandi ir net nedarbingumo pažymos negali parašyti.
– Ar sunku dirbti su žvaigždėmis? Kokie jie pacientai: pretenzingi, nepakantūs?
– Kol nedirbau su sportininkais, būčiau sakęs, kad jie – sužvaigždėję. Dabar matau, kad jie labai paprasti, nuoširdūs žmonės. Kai kiti į juos žiūri kaip į nepasiekiamas žvaigždes, jie tuo naudojasi, iš to netgi juokiasi. O iš tikrųjų net ir patys tituluočiausi sportininkai elgiasi taip, kaip elgiamasi su jais. Į paprastumą, nuoširdumą atsako tuo pačiu. Jonas Mačiulis yra labai linksmas žmogus, niekada neparodys, kad jam sunku. Jo charakteris nuostabus. Italų gydytojas sakė, kad Jonas yra „Armani Jeans” komandos siela. Blogiausia tai, kad jie turi vadinamąjį perkrovos sindromą.
– O jūs, kasdien atlikdamas po kelias operacijas, konsultuodamas sunkiausius ligonius poliklinikoje, operuodamas įžymius žmones, to sindromo nejaučiate?
– Jaučiu. Kai persišviečiau savo klubo sąnarius ir man padavė rentgeno nuotraukas, laborantės paprašiau ištaisyti klaidą – duoti man mano nuotraukas, o ne kokio nors senelio, kurio sąnariai susidėvėję. Deja, tai buvo mano nuotraukos. Supratau, kad nė vieno, valgiusio sporto profesionalo duonos, sąnariai nebus sveiki.
– Argi verta save deginti?
– Verta.
– Dėl ko?
– Nežinau. Gal dėl emocijų. Joms ribų nėra. Kai laimi, nieko negaila – gali visą save paaukoti, sudeginti. Kas bus po to? Apie tai niekas negalvoja, ypač jauni. Net konferencijose diskutuojame, ką daryti su trūkusiais meniskais: juos prisiūti ar pašalinti. Prisiuvus reabilitacija ilga, bet ateityje nebus artrozės, išsaugosi sąnarį. Tačiau profesionalams dega kontraktai, todėl operacijos ir reabilitacijos jie atsisako. Žinote, kaip krepšinio profesionalai juokauja, kalbėdami apie savo sveikatą? Vienas pasiskundžia kelio sąnario skausmu. Ką, tau meniskai dar išimti, draugai klausia jo. Eik, išsiimk, ir neskaudės. Kas bus po penkerių metų, nesvarbu. Svarbu, kad šiandien byra tokie pinigai, kokių nei jūs, nei aš neuždirbsime per visą gyvenimą.
Antra vertus, dabar medicina labai toli pažengusi, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt metų. Dabar galime daug ką kontroliuoti, galime meniskus persodinti, augimo faktorius naudoti. Sporto medicina moko ne operuoti, būti ne sporto chirurgu, o sporto mediku. Jei sportininkui iki karjeros pabaigos liko dveji treji metai, sporto medicina padeda išgyventi ir tik po to ką nors daryti. Viso to mokomės tarptautinėse konferencijose, kad galėtume taikyti naujausius metodus. Anksčiau į tas konferencijas važiuodavome savo automobiliais, kad tik būtų pigiau, net prie vairo esame užmigę.
– Tai yra baisu. Esate neeilinių gabumų gydytojas ir dirbdamas užsienyje būtumėte milijonieriumi, savo lėktuvu skraidytumėte.
– Aš apie tai negalvoju. Džiaugiuosi, kad dirbame ne prasčiau nei kolegos iš turtingų užsienio šalių klinikų. Dabar pacientai važiuoja pas mus, visų priimti nebegalime. Suprantame savo kainą, o anksčiau buvome tokie patys, bet nusivertinę. Pasitikėjimas savo jėgomis – gerai, bet tai nuo streso neišvaduoja. Tenka nemiegoti naktimis, negali nesijaudinti, nes kiekviena operacija – vis kitokia, kaip ir kitokia kiekvieno žmogaus anatomija, kitokia trauma. Svarstoma, kad būtų gerai, jei operuotų robotai. Nepasiseks – robotas nesinervins. Susinervinęs gydytojas gali išgerti, kad nusiramintų, 50 g alkoholio, bet kas iš to? Didžiulis skirtumas tarp turtingų Vakarų ir mūsų, bet mes turime prisitaikyti prie turimų išteklių. Apmaudu, kad pas mus nėra sistemos, kuri apsaugotų ir pacientą, ir mediką, kad jie jaustųsi ramūs. Jei man nepasisektų operuojant ligonį, juolab operuojant žnomus žmones, teliktų bėgti iš Lietuvos. Geriau atlikti 20 operacijų paprastiems nežinomiems žmonėms, negu vieną Jonui Mačiuliui. Italai, amerikiečiai ramūs, nes jei nepavyks gerai išoperuoti – pacientas ateis kitą kartą. Man tai būtų katastrofa, turime stengtis, kad to antro karto niekam niekada nereikėtų.
Kai kolega amerikietis prieš kelerius metus operavo pas mus su mūsų naudotais instrumentais, sakė, jam vidurius paleido nuo streso. Dabar ir mes turime gerą aparatūrą, bet ji lūžta, amortizuojasi, dėl to esame negeri savo valdžiai ir tai psichologinės stiprybės nepriduoda. Mes per dieną padarome tiek operacijų, kiek kitur – per savaitę, todėl gaudome labdarą, taupome ir taip toliau.
Vis dėlto bet kokiu atveju esame optimistai, labai džiaugiamės dabartinėmis pastebimai geresnėmis sąlygomis. Turime tai, apie ką svajojome. Be to, esame sudarę daugybę sutarčių su įvairių sporto šakų federacijomis. Kaupiasi patirtis, mažėja klaidų tikimybė. Daug svarbiau, negu finansiškai, gerai jaustis moraliai.
– Kaip jaučiatės teigdamas, kad Linas Kleiza jau gali žaisti?
– Sprendžiant iš to, kokį fizinį krūvį Linas pakelia, akivaizdu, kad jau tikrai gali drąsiai žaisti. Buvo atvažiavęs Toronto „Raptors” kineziterapeutas, kartu patikrinom Lino sveikatos būklę – ji ideali. Tačiau pagal amerikietišką gydymo metodiką, o ji yra nuosaikesnė, nei mūsų naudojama europietiška, reabilitacija dar turi tęstis. Linas tai supranta, jo milijoninė sutartis su amerikiečių klubu sudaryta iki 2015 m., ir nieko čia nepakeisi. Krepšinyje – kaip politikoje, turi laikytis sutarčių. Mūsų taikoma gydymo metodika pripažinta ir patvirtinta Europoje, po tokių operacijų mūsų rezultatai yra puikūs, mes savo darbus publikuojame medicinos mokslo žurnaluose. Vis dėlto konferencijose mes visada pešamės su amerikonais įrodinėdami savo metodų efektyvumą, ir iki šiol vieningos nuomonės nėra. Medicina nėra mašinų detalių keitimas, garsiai rėkauti negali. Jei kaip Arvydas Macijauskas pradės kažką daryti – neteks kontrakto. Joks protingas žmogus nesavavaliaus, visi tai supranta. Mes neturim laiko rinkodarui, savireklamai. Amerikoje ne kartą teko būti ir matyti, kaip iš paprastos operacijos išpučiamas didžiulis burbulas. Grįžęs darai tą patį tyliai ramiai, bet toks yra gyvenimas.
Vytenis Trumpickas, Kauno klinikų ir Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojas reabilitologas:
– Linui Kleizai taikome tokią pačią reabilitaciją, kokią jam taikė amerikiečiai. Linas į Lietuvą sugrįžo todėl, kad pats to labai norėjo. Čia jo gimtinė, brolis, seneliai. Jonui Mačiuliui pirmos reabilitacijos dienos nėra lengvos, bet šiaip jis jaučiasi labai gerai. Vaikšto, net Hanzos dienose dalyvavo. Dabar jam taikoma fizioterapija, galimos tik trumputės raumenų tempimo treniruotės, lengvi pratimai. Po mėnesio krūvį intensyvinsime, ilgainiui teks darbuotis po 6–8 valandas per parą. Iš viso reabilitacija tęsis 6–7 mėnesius. Klinikose ir Arvydo Sabonio sporto centre turime labai geras sąlygas reabilitacijai.
Jos esmė – atkurti raumenis. Operuota koja turi pasiekti 90 proc. sveikos kojos jėgos. Iki tol neleidžiamas joks kontaktinis sportas. Biodekso aparatu, kurį turime Sporto medicinos kabinete, galime testuoti, kokią maksimalią apkrovą galima skirti. Pagal tai ir dirbame. Atsakomybė labai didelė. Iki šiol dirbame su Martynu Pociumi, nuolat konsultuojasi kiti krepšininkai. Smagu, kad mumis pasitiki, smagu dirbti mylimą darbą, nuolat tobulėti, domėtis naujovėmis. Kitaip gerų rezultatų nebus.
