Skyrybos visuomenėje dažnai vertinamos kaip dviejų suaugusių žmonių santykių pabaiga. Tačiau vaikui tai – ne tik šeimos struktūros pasikeitimas, tai saugumo, stabilumo ir aiškumo griūtis. Keičiantis kasdieniams ritualams, namų atmosferai ir santykių dinamikai, vaikas atsiduria situacijoje, kurios nesupranta ir negali kontroliuoti. Apie tai, ką iš tiesų išgyvena vaikai ir kodėl skyrybos gali tapti ilgalaike emocine trauma, pasakoja SOS vaikų kaimai Lietuva atvejo vadybininkė Rūta Juonytė.
Pasak specialistės, vaikui skyrybos pirmiausia reiškia ne teisinį procesą, o gyvenimo pokyčius, kurie paliečia jo kasdienybę. Keičiasi įprasta dienotvarkė, susitarimai, buities detalės, kurios vaikui suteikdavo stabilumo jausmą. Gali pasikeisti gyvenamoji vieta, mokykla ar darželis, sumažėti bendravimas su vienu iš tėvų. Net ir, atrodytų, nedideli pokyčiai – kas ryte palydi į ugdymo įstaigą ar kas vakarais skaito pasaką – vaikui turi didelę emocinę reikšmę. Kai ši struktūra suyra, vaikas patiria nerimą ir netikrumo būseną, nes nebežino, ko tikėtis iš artimiausios aplinkos.
„Vaiko pasaulis yra labai konkretus ir paremtas rutina. Jis žino, kas ryte veža į darželį ar mokyklą, kas skaito pasaką prieš miegą, su kuo kalbasi apie dieną. Skyrybų metu šie ritualai nutrūksta arba kardinaliai keičiasi. Tai vaikui sukelia stiprų nesaugumo jausmą“, – sako R. Juonytė.
Anot jos, pokyčiai dažnai apima ne tik santykių dinamiką, bet ir visą aplinką – gyvenamąją vietą, mokyklą, draugų ratą. Netekus vieno iš tėvų kasdienio buvimo, prarandamos ir svarbios emocinės patirtys, kurios iki tol kūrė saugumo jausmą. Mažesni vaikai neretai pradeda ieškoti priežasčių savyje ir įsitikina, kad dėl išsiskyrimo yra kalti patys. Jie dar negali suvokti sudėtingų suaugusiųjų sprendimų, todėl ima manyti, kad „jei būčiau geresnis, tėvai nebūtų išsiskyrę“. Tokios vidinės išvados gali ilgam paveikti jų savivertę bei pasitikėjimą savimi.
Skyrybų metu pamirštami vaiko emociniai poreikiai
Skyrybų metu suaugusieji dažniausiai susitelkia į praktinius klausimus – turto padalijimą, finansinius įsipareigojimus, gyvenamosios vietos ar bendratėvystės sąlygas. Tuo pat metu vaiko emociniai poreikiai neretai lieka antrame plane. Nors formaliai atsižvelgiama į jo interesus, realiame procese retai klausiama, kaip jis jaučiasi ir ko jam šiuo laikotarpiu labiausiai reikia.
„Vaiko niekas neklausia, kada jam patogu susitikti su atskirai gyvenančiu tėvu. Tvarkaraščius sudaro suaugusieji. Tačiau mažamečiui gali būti labai sunku atsiskirti nuo vieno iš tėvų, kad pabūtų su kitu. Tai jam gali sukelti papildomą stresą“, – teigia R. Juonytė.
Anot specialistės, vaikams ypač sudėtinga nuolatinė kaita ir nuspėjamumo stoka. Vieną savaitę – vieni namai, kitą – kiti, skirtingos taisyklės, skirtingas bendravimo tonas. Net jei abu tėvai stengiasi elgtis pagarbiai, mažam žmogui tai reiškia nuolatinį prisitaikymą ir budrumą.
Jaunuoliai taip pat patiria nuolatinį prisitaikymo spaudimą – kiekvienuose namuose galioja skirtingos taisyklės, auklėjimo principai ir lūkesčiai. Jiems tenka tarsi „perjungti režimą“, prisitaikyti prie skirtingo emocinio klimato, kartais net koreguoti savo elgesį ar kalbėjimo toną. Ilgainiui toks nuolatinis adaptavimasis vargina ir kelia vidinę įtampą.
Net ir taikių skyrybų atveju vaikas dažnai pastatomas prieš faktą. Sprendimai priimami be jo, o situacijos pakeisti jis negali, nors būtent jo kasdienybė ir saugumo jausmas keičiasi labiausiai. Šis bejėgiškumo išgyvenimas – viena iš mažiausiai matomų, tačiau stipriausiai veikiančių skyrybų pasekmių.
Vaiko interesų viršenybė – ar visada realybė?
Teoriškai skyrybų procese vaiko interesų viršenybė yra pagrindinis principas – jis įtvirtintas ir teisės aktuose, ir institucijų rekomendacijose. Tačiau praktikoje sprendimai neretai formuojami atsižvelgiant į suaugusiųjų darbo grafiką, gyvenamąją vietą, finansines galimybes ar asmeninius konfliktus. Vaiko poreikiai formaliai įvardijami, tačiau realiai jie tampa derinimo objektu tarp dviejų suaugusiųjų interesų.
„Jeigu vienas iš tėvų išsikelia į kitą miestą, vaikas automatiškai praranda galimybę kasdien matytis su juo. Iš teisinės pusės viskas gali būti tvarkinga, tačiau iš vaiko interesų perspektyvos – jis netenka svarbaus emocinio ryšio“, – sako R. Juonytė.
Anot atvejo vadybininkės, problema dažnai slypi ne pačiame sprendime, o jo priėmimo procese. Tai, kas suaugusiesiems atrodo logiška ir racionalu, vaikui gali reikšti ryšio silpnėjimą, saugumo praradimą ar nuolatinį ilgesį. Teisinis atitikimas nebūtinai reiškia emocinį stabilumą.
Ji pabrėžia, kad pagrindinis kriterijus, užtikrinantis tikrąją vaiko interesų apsaugą, yra tėvų sąmoningumas ir gebėjimas atsitraukti nuo asmeninių nuoskaudų. Prieš priimdami bet kokį sprendimą, suaugusieji turėtų savęs paklausti: kokią įtaką tai turės vaikui ilgalaikėje perspektyvoje? Ar šis sprendimas stiprins jo saugumo jausmą, ar dar labiau jį silpnins?
Skyrybos ir konfliktai
Didžiausią žalą vaikui daro ne pats skyrybų faktas, o nuolatinė įtampa ir konfliktas tarp tėvų. Net jei suaugusieji mano, kad ginčai vyksta „už uždarų durų“, vaikai labai jautriai reaguoja į emocinį klimatą namuose – pakanka balso tono, kūno kalbos ar nutylėjimų, kad jie pajustų nesaugumą.
„Esant konfliktui tarp tėvų, vaiko gerovė nukenčia visada. Iš savo patirties galiu pasakyti – nėra nei vieno atvejo, kad vaikas nenukentėtų. Jis visuomet yra konflikto viduryje, kaip situacijos įkaitas“, – pabrėžia specialistė.
Anot jos, ypač pavojinga situacija susiklosto tuomet, kai vaikas tampa manipuliacijos priemone – per jį perduodamos žinutės, juo siekiama įrodyti savo teisumą ar net sąmoningai formuojamas neigiamas požiūris į kitą tėvą. Dar sudėtingesnė padėtis, kai vaikas verčiamas rinktis pusę. Lojalumo konfliktas jam yra gniuždantis – jis natūraliai myli abu tėvus, tačiau jaučia spaudimą parodyti ištikimybę vienam iš jų.
Tokiose situacijose ima formuotis gynybinės reakcijos – uždarumas, melavimas, emocinis atsiribojimas. Vaikas mokosi slopinti savo jausmus, kad nesukeltų papildomo konflikto, pradeda sakyti tai, ką, jo manymu, nori girdėti suaugusieji. Ilgainiui tai gali paveikti jo gebėjimą pasitikėti kitais ir kurti saugius santykius ateityje.
Skirtingo amžiaus vaikų reakcijos
Vaikų reakcijos į skyrybas ir tėvų konfliktus priklauso ne tik nuo jų amžiaus, bet ir nuo emocinės aplinkos, kurioje jie gyvena. Kuo didesnis konfliktų intensyvumas, tuo stipresnės ir sudėtingesnės tampa vaikų išgyvenamos reakcijos.
Mažesni vaikai dažniau išgyvena liūdesį ir ilgesį, tampa jautresni, prieraišesni prie to iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi. Jie gali patirti stiprų atsiskyrimo nerimą, bijoti, kad ir likęs suaugęs žmogus taip pat „dings“. Kartais tai pasireiškia regresyviu elgesiu – miego sutrikimais, nenoru likti vieniems, stipresniu prisirišimu ar net elgesio pokyčiais darželyje ar mokykloje.
Paaugliai dažniau reaguoja atviru pykčiu, nusivylimu ar kritika. Jie turi savo nuomonę apie skyrybų priežastis, gali vertinti vieno ar kito tėvo elgesį ir net aiškiai palaikyti vieną pusę. Tačiau toks pasirinkimas dažnai kyla ne iš laisvos valios, o iš vidinio spaudimo ar poreikio išgyventi sudėtingoje situacijoje. Paauglys gali jaustis atsakingas už vieno iš tėvų emocinę būseną arba manyti, kad turi „apginti“ silpnesnįjį.
Tokiose situacijose formuojasi vadinamasis lojalumo konfliktas – tai būsena, kai vaikas pradeda bijoti mylėti abu tėvus arba rodyti meilę vienam iš jų kito akivaizdoje. Jis gali slėpti savo jausmus, nutylėti patirtis ar vengti atvirumo, kad neįskaudintų nė vieno iš tėvų.
„Lojalumo konfliktas yra viena skaudžiausių patirčių. Vaikas jaučiasi priverstas rinktis, nors tai jam visokeriopai žalinga“, – sako R. Juonytė.
Ilgalaikės pasekmės – nuo mokymosi sunkumų iki santykių problemų
Užsitęsę konfliktai ir nuolatinė įtampa šeimoje gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios pasireiškia ne tik vaikystėje, bet ir suaugus. Gyvenimas nesaugioje emocinėje aplinkoje sekina, mažina gebėjimą susikaupti, silpnina pasitikėjimą savimi ir kitais.
Vaikai, ilgą laiką patiriantys nestabilumą, dažniau susiduria su mokymosi sunkumais, elgesio problemomis, gali ieškoti saugumo netinkamose kompanijose ar rizikinguose elgesio modeliuose. Kai kuriems tai tampa bandymu pabėgti nuo įtampos, kurią patiria namuose.
„Ilgą laiką emocinėje įtampoje gyvenantis vaikas yra žalojamas taip pat, kaip ir tas, prieš kurį naudojamas fizinis smurtas. Jis niekada nežino, kada vėl bus nesaugu. O kai nesaugumas tampa nuolatine būsena, tai palieka gilų pėdsaką visam gyvenimui“, – teigia specialistė.
Ilgainiui tokios patirtys gali paveikti suaugusio žmogaus gebėjimą kurti saugius santykius, pasitikėti partneriu ir užtikrinti emocinį stabilumą savo šeimoje. Neišspręstas nesaugumas dažnai persikelia į kitą gyvenimo etapą ir tampa pasikartojančių santykių modelių dalimi.
Ką gali padaryti tėvai?
Pasak R. Juonytės, svarbiausias žodis skyrybų procese – sąmoningumas. Tai gebėjimas atsitraukti nuo asmeninių nuoskaudų ir į situaciją pažvelgti vaiko akimis. Net jei suaugusiųjų santykiai nutrūksta, jų, kaip tėvų, atsakomybė išlieka.
Prieš pranešant vaikui apie sprendimą skirtis, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistais ir turėti aiškų planą: kur vaikas gyvens, kaip vyks bendravimas su atskirai gyvenančiu tėvu, kaip bus išlaikyta kasdienė rutina. Kuo daugiau aiškumo ir stabilumo pavyksta išsaugoti, tuo mažesnį emocinį sukrėtimą patiria vaikas.
Ne mažiau svarbu, kad suaugusiųjų konfliktai liktų tarp suaugusiųjų. Vaikas neturi būti įtraukiamas į ginčus, per jį neturėtų būti perduodamos žinutės ar sprendžiami nesutarimai. Taip pat nederėtų jo versti rinktis pusę ar komentuoti kito tėvo elgesio. Net ir sudėtingose situacijose vaikui būtina išlaikyti teisę mylėti abu tėvus.
„Vaikas nepriėmė sprendimo skirtis – priėmėte jūs. Todėl atsakomybė už tai, kad jo vaikystė išliktų saugi ir kokybiška, tenka suaugusiesiems“, – pabrėžia specialistė.
Anot jos, net ir išsiskyrus galima sukurti vaikui pakankamai stabilią ir saugią aplinką, jei prioritetu tampa ne tarpusavio kovos, o jo emocinė gerovė.
Pagalba – atsakomybės ženklas
SOS vaikų kaimai Lietuva atstovė ragina skyrybų metu nebijoti kreiptis pagalbos – ar tai būtų psichologo konsultacijos, mediacija ar kitos socialinės paslaugos. Anot jos, kuo anksčiau šeima ieško sprendimų, tuo didesnė tikimybė apsaugoti vaiką nuo ilgalaikių emocinių pasekmių.
„Kalbu – reiškia gyju. Išsakytos emocijos sumažina įtampą ir leidžia priimti sąmoningesnius sprendimus. Kreiptis pagalbos – tai ne silpnumo, o atsakomybės ženklas. Vaikas yra žmogus. Jo teisė į saugią vaikystę – pamatinė. Skyrybos gali būti neišvengiamos, tačiau tai, kaip jos bus įgyvendintos, priklauso nuo suaugusiųjų brandos ir atsakomybės“, – sako R. Juonytė.
