Žaidimas įtraukia tyliai. Iš pradžių atrodo, kad praeis penkios minutės, o paskui ranka jau pati spaudžia „dar“. Nugara tuo metu dirba savo darbą: sustingsta, pečiai pakyla, kaklas pasislenka į priekį. Nereikia nei dramų, nei didelių pažadų sau, kad tai pasikeistų. Reikia kelių aiškių taisyklių, kurios tinka net tada, kai dėmesys visai kitur.
Svarbiausia – ne laukti motyvacijos. Ji dažniausiai ateina po judesio, ne prieš jį. Kai kūnas gauna mažą signalą, galva greičiau sutinka su antru žingsniu.
Susitarimas su savimi prieš pradedant
Prieš startą padeda trumpas „kontraktas“, kuris trunka mažiau nei minutę. Jis turi būti konkretus, kitaip liks graži mintis. Geriausiai veikia susitarimas su skaičiais: kiek laiko žaidžiama, kada daroma pauzė, ką per ją padaryti.
Šalia tokio susitarimo kartais atsiduria ir bonusų tema, nes ji dažnai „pririša“ žmogų prie ekrano. Jei vakaras sukasi apie Nemokami sukimai pasiūlymus, ypač lengva prasitęsti sesiją, nes norisi „išnaudoti“ progą iki galo. Tada verta turėti vieną paprastą taisyklę: premija tęsiasi, o kūnas sustoja kas 40-50 minučių, be derybų ir be „po šito sukinio“.
Kad tai veiktų, pauzė turi būti lengva. Ji neturi reikalauti kilimėlio, sportinės aprangos ar planavimo. Užtenka kelių judesių ir vandens.
Kur dingsta laikas ir kaip jį sugauti
Žaidžiant laikas dingsta dėl kelių pasikartojančių dalykų. Vienas – nuolatinis „dar vienas bandymas“, kuris atrodo mažas, bet kartojasi dešimt kartų. Kitas – kūno poza, kuri nesikeičia, nes rankos užimtos, o galva įsitempusi.
Prieš kėdę ir ekraną verta pasidėti trumpą patikros rėmą. Jis neturi būti gražus, jis turi būti matomas. Ant lapelio ar telefone užrašytas klausimas suveikia geriau nei miglota „reikia daugiau judėti“:
- Ar pėdos remiasi į grindis, o ne kabėte kabo ore.
- Ar pečiai nuleisti, o ne pakilę iki ausų.
- Ar ekranas akių lygyje, kad kaklas nelinktų žemyn.
- Ar rankos turi atramą, kad riešai neįsitemptų.
Po tokios patikros kūnas dažnai pats pataiso padėtį. Galva tada mažiau pavargsta, nes raumenys nebekovoja su poza. Tai svarbu ir tiems, kurie žaidžia, ir tiems, kurie tiesiog naršo ar žiūri filmus.
Mikrojudesiai, kurie tinka net įsitraukus
Kai žmogus įsitraukia, ilgos mankštos idėja erzina, nes ji „atima laiką“. Mikrojudesiai veikia kitaip: jie telpa į 60-90 sekundžių ir negriauna ritmo. Jie turi vieną tikslą – atlaisvinti dažniausiai sustingstančias vietas.
Prieš judesius verta pasistatyti laikmatį. Tai nuima vidinę įtampą, nes aišku, kada grįžtama prie veiklos. Tada galima padaryti trumpą seką:
- Atsistoti ir 10 kartų pakilti ant pirštų, ramiai nuleidžiant kulnus.
- Suglausti mentes, palaikyti 5 sekundes, pakartoti 6 kartus.
- Lėtai pasukti galvą į šonus po 4 kartus, be staigių trūktelėjimų.
- Ištiesti krūtinę atremiant delnus į durų staktą, palaikyti 15 sekundžių.
- Padaryti 8 klubo „atlošimus“ atgal, tarsi atsisėdant ant nematomos kėdės.
- Išjudinti riešus apsukimais po 10 kartų į abi puses.
Po tokios sekos dažniausiai sumažėja noras „pasėdėti dar minutę“. Kūnas gauna atgaivą, o protas grįžta į ekraną švaresnis. Jei laiko mažiau, pakanka dviejų punktų, bet svarbu juos daryti kasdien.
Primygtiniai priminimai, kurie neerzina
Priminimai veikia tik tada, kai jie netampa triukšmu. Jei telefonas pypsi kas 10 minučių, ranka greitai išjungia viską. Geriau rinktis vieną signalą, kuris aiškiai reiškia pauzę, ir jį susieti su konkrečiu veiksmu.
Daugelis naudoja laikrodžius, kurie primena atsistoti, pavyzdžiui, „Apple Watch“ ar „Garmin“. Tokie pranešimai veikia, kai žmogus žino, ką darys per tą minutę, o ne kai tiesiog „atsistos“. Dar padeda paprastas triukas su vandeniu: stiklinė stovi ne prie klaviatūros, o virtuvėje, kad reikėtų nueiti kelis žingsnius. Tai skamba smulkmeniškai, bet būtent smulkmenos dažniausiai ir suveikia.
Jeigu žaidžiama vakare, verta susitarti ir su aplinka. Kėdė turi turėti atramą nugarai, ekranas neturi būti ant kelių, o šviesa neturi būti vien iš monitoriaus. Tokie dalykai mažina įtampą, kuri vėliau virsta skausmu.
Kai jau skauda, reikalingas aiškus planas
Skausmas dažnai prasideda nuo „maudimo“, kurį lengva ignoruoti. Kai jis kartojasi kelias dienas, žmogus pradeda prisitaikyti: sėdi kreiviau, sukinėja kaklą, ieško patogesnės pusės. Tai tik pablogina situaciją, nes kūnas įtvirtina blogą modelį.
Čia svarbu atskirti du dalykus. Vienas – paprastas sustingimas, kuris praeina po judesio. Kitas – skausmas, kuris aštrėja, plinta į ranką ar koją, trukdo miegoti, verčia gerti vaistus. Tokiu atveju verta pasitarti su kineziterapeute ar šeimos gydytoju, nes pratimai turi tikti būklei, o ne būti atsitiktiniai iš vaizdo įrašo.
Žaidimų ir ekranų atsisakyti nereikia. Reikia ribų, kurios saugo kūną, ir kelių veiksmų, kurie kartojasi kasdien. Kai tie veiksmai tampa automatika, „dar viena partija“ nebeatrodo kaip spąstai, nes kūnas vis tiek gauna savo judesį.
