Spalio 17 dieną į lauko seminarą „Vaistinių ir maistinių augalų pažinimas gamtoje” sugužėjo per 20 entuziastų. Visi jie norėjo bent truputėlį pažinti augalus, kuriuos žmonės naudojo maistui bei vaistams nuo senų senovės. Gausybę tokių augalų dar galima rasti Kauno marių regioninio parko teritorijoje. Seminaro metu dalyviai ir rengėjai aplankė Palemono pievas ir Kauno marių šlaitus. Buvo mokomasi atpažinti rudenį dar žaliuojančius augalus, kuriuos galima naudoti maistui: paprastąją nakvišą, trūkažolę, paprastąją morką. Mokyta, kaip atskirti krūminį builį nuo dėmėtosios maudos, kuri yra labai nuodinga.
Rudenį daugumos augalų vegetacija jau pasibaigusi, tačiau didžioji jų dalis savo atsargas sukaupia šaknyse, kad pavasarį vėl turėtų jėgų sužaliuoti. Kai kurių augalų, augančių Palemono pievose, šaknys yra valgomos. Seminaro dalyviai pamatė, kaip atrodo (ir kur jų ieškoti) paprastosios vingiorykštės šakniagumbiai, paragavo pelkinės notros arba „lietuviškosios bulvės” šakniagumbių, paprastojo pastarnoko šaknų. Pasirodo, plačialapis švendras yra nepaprastai naudingas augalas – jo vyriškieji žiedynai žydėjimo laikotarpiu pavasarį yra valgomi, iš šakniastiebių pagaminti miltai beveik nesiskiria nuo kvietinių. Iš šio augalo lapų galima pasigaminti įvairiausių namų apyvokos daiktų (kilimėlių, krepšių ir kt.) o smilkomos moteriškųjų žiedynų burbuolės – puiki priemonė apsisaugoti nuo uodų. Seminaro dalyviai taip pat pamatė, kaip atrodo miškinės sidabražolės šaknis, kuri nuo seno naudojama liaudies medicinoje nuo įvairiausių sunkių susirgimų.
Beveik visada mus lydėjo gudobelių, miškinių kriaušių bei šunobelių medžiai, turtingi vaisių ir skirtingi skoniu. Vaikščiodami po pievas ir miškus sužinojome, kad vaistams augalus reikia rinkti tik iš laukinės gamtos ir būtent ten, kur augalai auga labai nepalankiai, „kankindamiesi” ir patirdami stiprią konkurenciją.
Po ekskursijos laukinėje gamtoje ant Vieškūnų piliakalnio pasigaminome laukinio maisto: pastarnokų šaknų, trūkažolės, sibirinio barščio, nakvišos ir builių lapų sriubą, kurią paskaninome „lietuviškaisiais pipirais” – Europine pipirlape.
Vis dėlto apie gamtos turtus ir vertybes sužinojome labai nedaug. Belieka tik įsivaizduoti, kaip gerai gamtą pažinojo mūsų protėviai ir, žinoma, už tai ją gerbė, saugojo ir tausojo.
