REXSAN

Sunkus grįžimas į gyvenimą. Kvaišalo atsisakymas – galutinė pergalė?

Siūlome ciklą tekstų, skirtų sveikstantiems priklausomiems žmonėms. Šie tekstai parengti, permąstant amerikiečių gydytojo Alan Berger, kuris daug metų gydo priklausomus žmones ir pats sveiksta nuo priklausomybių ligų įžvalgas.

Viena iš iliuzijų, kuri tampa suklupimo akmeniu priklausomo žmogaus sveikimo kelyje, yra tai, kad kvaišalo, kuris akivaizdžiai griovė gyvenimą, vartojimo atsisakymas yra ne sveikimo starto linija, bet finišas, galutinė pergalė. Įprasta, kad pradėję sveikti vyrai ir moterys, linkę sumenkinti savo ligos rimtumą ir mąstą. Pavyzdžiui, narkomanai dažnai būna įsitikinę, kad jų vienintelė problema yra heroino, kokaino ar kito nelegalaus narkotiko vartojimas, o štai alkoholį jie gali vartoti saikingai ir be problemų. JAV vis stiprėja tendencija, kad tie anoniminiai alkoholikai, kurie nevartoja alkoholio, bet rūko „žolę“, vadina save „švariais“. Tai daugiausia susiję su iliuzija, kad iš esmės sveikstantis žmogus jau gali kontoliuoti savo gyvenimą, išskyrus tam tikrą sritį, susijusią su vienu iš kvaišalų. Trūksta drąsos pripažinti pripažinti, kad visas gyvenimas slysta iš rankų ir reikia ne nedidelis „baldų perstumdymas“, „kosmetiniai pataisymai“, bet „kapitalinis remontas.“

Visiška abstinencija nuo bet kokių kvaišalų yra būtina sveikimo sąlyga. Tik taip galima sugriauti neigimo mechanizmą, kuris dominuoja priklausomo žmogaus gyvenime. Svarbu prisiminti tiesą, kad nepakanka pašalinti emocines priežastis, kurios atvedė prie kvaišalų vartojimo, būtina visiškai išsivalyti nuo kvaišalų.

Ilgą laiką psichoterapeutai nesėkmingai gydė priklausomus žmones, niekaip nesuprasdami, kodėl vis visi bandymai baigiasi nesėkme. Jie buvo įsitikinę, kad pakanka atrasti – dėl ko žmogus pradėjo vartoti, pašalinti šią priežastį ir priklausomam žmogui neliks jokio reikalo laikytis įsikibus į savo ligą. Tačiau tiesa ta, ją turėjo pripažinti taip pat ir psichoterapeutai, ne tik jų pacientai, kad pats vartojimas savo esme yra patologiškas ir jis nuolat kuria naujas problemas.

Galbūt iš tiesų kažkada ligos gaisras kilo dėl neatsargiai uždegto degtuko, tačiau absurdiška manyti, kad pakanka šiandien užpūsti tą degtuką ir gaisras užges. Privalome pripažinti, kad turime reikalą jau su įsisenėjusių gaisru ir tik tada, kai jį visai užgesinsime, galime ir turime imtis profilaktinių priemonių, kad ugnis vėl nesugrįžtų. Kol žmogus vartoja kurį nors kvaišalą, jis bėga nuo tikrovės ir terapijai tegali pasiūlyti darbą ne su tikrove, bet su neigimo mechanizmo sufrabrikuotais įvaizdžiais.

Gyvename visuomenėje, kuri klaikiai bijo skausmo. Mes vengiama skausmo bet kokiomis priemonėmis, nes jį suvokiame kaip neabejotiną blogį. Priklausomas žmogus į kvaišalus taip pat pabėgo nuo to, kas jį skaudino tikrovėje. Didžiulė pagunda sveiksntant, taip pat bet kokiomis priemonėmis vengti skausmingo susitikimo su tikrove, tačiau tiesa ta, kad sveikimas neatsiejamas nuo skausmo. Kai sveikdamas priklausomas žmogus jaučiasi prastai, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis vėl pateko į aklavietę, veikiausiai jis iš tiesų yra teisingame sveikimo kelyje, nes sveikimas ir priklausomybė yra antitezės.

Priklausomas žmogus įpratęs bėgti nuo problem, sveikime jis turi eiti jų pasitikti. Jis įpratęs bėgti nuo emocijų, sveikdamas jis turi mokytis jas priimti ir išgyventi. Vietoj to, kad bėgtų nuo skausmo balso, sveikstantis priklausomas žmogus privalo įsiklausyti į jį.
Sveikimas – tai tikrojo aš atgavimas. Šiame procese skausmas yra ne priešas, bet sąjungininkas. Jis pateikia svarbios informacijos, jei tik pakanka drąsos į ją įsiklausyti. Jis atskleidžia mūsų žaizdas ir trūkumus ir tada jau galima visu tuo pasirūpinti. Priklausomo žmogaus sveikimas – tai mokymasis gyventi be nuskausminimo.

Dabar pereikime prie kitos svarbios tiesos, kurį dažnai ignoruojamas. Jei vartojimas būtų vienintele problema, tai nustojus vartoti, gyvenimas taptų tobulas. Tačiau sveikdami netrukus įsitikiname, kad mūsų gyvenime aibė problemų ir jos neišnyksta, kai tik užkemšame butelį ar pamirštame kelią pas prekeivį narkotikais.

Dažnai sveiksntantys priklausomi žmonės puola į depresiją. Dėl ko? Nes kiti žmonės nesielgia taip, kaip sveikstantis žmogus norėtų, o kaip tvarkytis su nusivylimu, jis neturi supratimo. Sveikimas – tai nuolatinis darbas, mokantis priimti emocijas, mokantis naujų reagavimo būdų į problemas, pagaliau, mokantis neprimesti kitiems žmonėms nepamatuotų lūkesčių.

Deja, bet tenka pripažinti, kad santykių problemos, kurių sveikstantis žmogus turi aibę, dažniausiai susijusios ne su tuo, kad kiti žmonės nesupratingi ir agresyvūs (nors tikrai būna ir taip), tačiau su tuo, kad priklausomas žmogus įpratęs būti pasaulio centras ir reikalauti, jog kiti žmonės dalyvautų jo sukurtose schemose. Sveikimas – tai sudėtingas ir skaudus puikybės tirpdymas ir nuolankumo mokykla. Priklausomas žmogus yra egocentrikas. Jis apsėstas noro kontroliuoti. Sveikstant, tenka išleisti orą iš susireikšminimo baliono ir pripažinti, kad nesu toks svarbus, kaip buvau įpratęs manyti, ir neturiu galimybės, o ir pareigos viską kontroliuoti.

Labai taikliai psichoterapautas Karl Menninger yra palyginęs, kad sveikstantis alkoholikas – tai žmogus, kuris, norėdamas užgesinti užsidegusius rūbus, įšoko į gilų baseiną. Vanduo užgesino rūbus, tačiau dabar svarbiausias iššūkis – kaip nepaskęsti, nes plaukti nebuvo kada mokytis?

Tai, kad sveikimo kelias sudėtingas ir jame daug spąstų bei pavojų, tikrai nereiškia, kad jis neįveikiamas. Štai JAV psichoterapeutas, daug metų sėkmingai padedantis sveikti priklausomiems žmonėms, kadaise pats daug prisikentėjo nuo alkoholizmo. Jis teigia, kad, kol nepradėjo sveikti, labai bijojo, kad jį užvaldo beprotybė. Alkoholis jam buvo tapes vienu iš būdų susidoroti su šia baime. Sveikimas prasidėjo tada, kai jis pripažino, kai ji snustojo priešintis šiai baimei ir pripažino, kad iš tiesų yra beprotis, kuris griauna savo gyvenimą, paradoksaliai baimė gerokai atslūgo. „Visada bijojau to, kas yra anapus beprotybės durį ir staiga supratau, kad aš jau seniai į beprotybės duris beldžiuosi iš šios ligos vidinės pusės. Šis suvokimas manęs ne tik nesužlugdė, bet gerokai apramino ir aš pradėjau žingsnis po žingsnio gelbėtis“, – rašo gydytojas A. Bergas.

Prieš pasijusdamas geriau, sveikstantis priklausomas žmogus turi išdrįsti pasijusti prasčiau. Ėjimas mažiausios pasipriešinimo keliu tikrai nėra geriausia išeitis. Pernelyg ilgai priklausomas žmogus plaukė pasroviui savidestrukcijos ir beprotybės upe, atėjo laikas iš jos kapstytis lauk ir čia tikrai dera rimtai pasistengti.

Parengė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

TAIP PAT SKAITYKITE