Baimės gali lydėti įvairaus amžiaus žmogų, tačiau būna laikotarpių, kuriais ji ypač pasireiškia. Vienas iš tokių laikotarpių yra vaikystė, savito mąstymo amžius. Maždaug iki 10 metų vaikams vyrauja savisaugos ir instinkto baimės, pasireiškiančios nemalonaus poveikio vengimu, (baimė likti vienam, tamsos baimė ), o paauglystėje ima vyrauti socialinės baimės.
Dauguma vaiko baimių vadinamos tranzitinėmis, praeinančiomis savaime, ir nereikalauja specialaus gydymo. Tačiau 1/10 vaikų baimių dalį sudaro stiprios baimės, vadinamos fobijomis, pasireiškiančios labai nevienodai: tiesiogiai, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, netiesiogiai – įvairiais skausmais, reikalaujančiais gydymo.
Labai svarbus yra vaiko pasitikėjimas gydytoju. Reikia užmegzti ryšį su vaiku, sukurti jaukią bendravimo atmosferą.
Tokio gydymo esmė – stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, suteikti kuo daugiau teigiamų emocijų. Terapijos esmė yra kasdieninis savęs pažinimas. Tik tada, kai sugrąžinamas prie savęs paties, prie savo asmenybės, vaikas tampa savo baimės „šeimininku”.
Mažieji dažnai būna tikri bailiukai. Bijo likti namuose vieni, bijo pasakų būtybių, gydytojų ir t.t. Tokių vaikučių tėveliai, atvedę savo atžalas pas psichiatrą, neretai nustemba sužinoję, kad ir patys retsykiais sustiprina vaiko baimę.
Klasikinis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Eisim pas gydytoją, tu nebijok, tau nedarys nieko blogo”. Vaikas įsitempia, sunerimsta, tartum gydytoja galėtų padaryti kažką blogo. Tėvai neretai pameluoja vaikui, vesdami skiepyti: „Nebijok, tau nieko neskaudės”. Kur jau ten, skauda. Taip prarandamas pasitikėjimas tėvais. Vaikui reikia sakyti teisybę: „Tau truputį skaudės, bet būsi sveikas, nesirgsi ir negulėsi ligoninėje”.
Visi vaikai tam tikru augimo periodu pradeda ko nors bijoti: tam tikrų daiktų, situacijų, vabzdžių. Tai visiškai normalu. Dauguma vaikystės baimių greitai praeina, tačiau vaikams jos atrodo labai realios ir baisios. Tėvai gali padėti nugalėti daugelį sunkumų.
Nerimas, baimė gydomi ir vaizduotės pratimais. Vaikui sakoma: „Įsivaizduok, kad esi džiunglėse, o aplinkui – įvairios pabaisos”. Ir pasiūloma nupiešti tą baisuoklį. „Studijuodami” su mažuoju pacientu jo piešinį, „pastebime”, jog jo gražios akytės ir žvelgia jos labai mielai. Dar vienas kelias atsikratyti baimės – ją nupiešti ir piešinį „paslėpti” gydytojos kabinete, stalčiuje, visiems laikams.
Tėvai neretai klysta akcentuodami ir užaštrindami vaiko baimę: „Tu nebijok raganų, nes jų nėra”.
Tėveliai turėtų pasikalbėti su vaiku apie jo baimę. Pasak Cornelia Nitsch, visi vaikai, net ir tie, kuriuos šeimoje gaubia šiluma, pasitikėjimas ir supratimas, žino iš savo patirties, kas yra baimė. Dažnai jos gėdijasi: „Juk aš pagaliau nebe kūdikis”.
Tėvai į vaikų baimę turi žiūrėti rimtai, nors suaugusieji ne visada gali ją suvokti ir atjausti. Negalima juoktis iš vaiko baimės: „Negi tu esi bailys?” Reikia įsidėmėti, jog vaikai nori, kad jų jausmai būtų gerbiami. Ypač svarbu klausytis, kai vaikas pasakoja apie savo baimę, nesuniekinti pasakymais: „Tai juk gryna nesąmonė. Čia gi net nėra ko bijoti. Mane tik juokas ima iš tos tavo baimės”.
