Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką sakome. Bet dar svarbiau, kokios emocijos lydi mūsų žodžius. Jeigu kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti.
Antra: žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais, toji psichinė būklė ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos vaikui.
Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia sąmonę vaikui nieko neįtariant. Lygiai taip pat vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai.
Subtilus berniuko kūnas labiausiai panašus į subtilų mamos kūną, o mergaitės – į tėvo. Todėl sūnaus charakteris kaip motinos, dukros – kaip tėvo. Bet tai nereiškia, kad tėvas turi auklėti dukrą, o motina – sūnų.
O kaip charakterių priešprieša? Viskas gerai, jeigu šeimoje yra tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, vaikai jaus tą patį.
Jeigu tėvai nesugyvena, jie gali bandyti gerai išauklėti vaikus, bet tarp jų ir vaikų nebus didesnio artumo.
Šeimyninių santykių kūrimas
Tėvų tikslas – kad vaikai neužaugtų egoistais. Dar vienas principas – nesavanaudiškumas. Tai reiškia, kad tėvus nelabai domina, kuo bus jų vaikas, bet užtat jiems labai svarbu, koks jis bus žmogus. Nesavanaudiškumas reiškia, kad tėvai netrukdo vaikui eiti tuo keliu, kuris jam skirtas. Savanaudiškumas – kai iš vaiko atimama pasirinkimo teisė. Tada jis gyvenime būna arba nelaimingas, arba gobšus.
Negalima skatinti vaiko elgsenos, kurią lemia jo egoizmas, reikia skatinti tai, kas jam lemta likimo. Jeigu vaikas kažko prašo sau, tai egoizmas, jeigu jo prašymo tikslas padėti kitiems, tai tokie vaiko žodžiai tėvams turi būti kaip direktyva, kurią būtinai reikia vykdyti.
Sakysim, vaikas prašo jūsų pagalbos, bet iniciatyvos jums neperleidžia. Jūs tik padedate, o jis viską organizuoja. Jūs turite paklusti. Arba dukra užsidega padėti mamai skalbti, bet mama nepatenkinta: „Atstok, nėr kada man čia su tavimi”. Mamos poelgis neteisingas. Juk jeigu toks bendravimas šeimoje įprastinis, vaikas užaugs nelaimingas. O kai dukra prašo mamos leisti pasimatuoti jos suknelę, jau reikia sudrausti.
Nesistenkite iš savo vaikų padaryti kažką nepaprasta. Jeigu matote, kad normaliomis pastangomis jūs negalite pakeisti kokios vaiko savybės, palikite jį ramybėje. Jeigu vaikas išsiblaškęs, jis visą gyvenimą toks ir liks. Būkite atlaidus. Geriau padėkite vaikui vystytis ta kryptimi, į kurią jis linkęs.
Tai ir bus nesavanaudiškumo principas,arba gilus supratimas, kad charakteriai keičiasi taip pat lėtai, kaip epochos keičia viena kitą. Sulaukęs`trylikos metų vaikas pats pradės keistis. Jeigu įsivaizduojate, kad esate jo likimo kalvis ir visą atsakomybę prisiimate sau, būsite nuvilti, nes vaikas iki trylikos metų neturi jokio atsakomybės jausmo, kuris padėtų jam keisti savo charakterį.
Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam.
Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu atsakyti už viską, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera šeimoje. Taigi auklėjimo šeimoje pagrindas – visapusiška pagarba vienas kitam.
Vaiko lavinimas
Labai rimta tema – išsilavinimas. Šiuolaikinės švietimo sistemos klaida yra ta, kad visas dėmesys sutelktas į specialistų ruošimą, o ne į charakterio ugdymą. Todėl tėvai turi patys tuo užsiimti, didžiausią dėmesį skirti vaiko charakterio savybėms ir padėti pasireikšti jo dalykinėms savybėms. Specialistu vaikas taps pats, tereikia tik prižiūrėti ir retkarčiais neįkyriai padėti.
Kaip tinkamai padėti vaikui, jeigu jis klysta? Šiuo atveju geriausia būti neprisirišusiam prie vaiko veiklos rezultatų, kai svarbiausia ne tai, ko siekia vaikas, bet tai, ko jis išmoks toje veikloje, gyvenimiškos pamokos. Mokės jis matematiką ar ne – neturi jokios reikšmės. Jeigu jam kada nors gyvenime prireiks tos matematikos, jis ją per penkias dienas išmoks. Svarbiausia, kokiu žmogumi jis išaugs. Toks mąstymas ir yra įvardijamas kaip neprisirišimas prie rezultatų. Pavyzdžiui, vaikas nenuėjo į mokyklą. Tėvams pasidomėjus, kas gi atsitiko, vaikas gražiai paaiškina, kad nieko tokio, jis paprasčiausiai nenori mokytis. „Na, gerai, nesimokyk, tik susimildamas pasakyk kodėl?”
Vaikas vėl paaiškina, kad jam mokykloje nepatinka tas ir anas. „Gerai, neik, jeigu jau taip”. Ir viskas. Vaikas kuičiasi namuose, santykiai šeimoje išlieka tie patys, tėvai apie mokyklą nė neužsimena, bet štai iš jo pradeda šaipytis draugai, atlekia aiškintis klasės auklėtojas. Vaikas pajunta nerimą ir įtampą, ir kai psichologinė nuotaika darosi nepakenčiama, įsikiša tėvai ir pradeda aiškinti, kodėl reikia mokytis.
Tegu jis dvi savaites nėjo į mokyklą, bet užtat gavo gerą gyvenimo pamoką. Vaikas padarė išvadas ir pats nusprendė mokytis. Tėvai, žinoma, nori, kad jis būtų išsilavinęs žmogus, bet to neįmanoma pasiekti be jo paties noro. Noras atsiranda, kai yra pasirinkimo laisvė.
Pasirinkimo laisvę vaikas gauna, kai tėvai neprisirišę prie jo užsiėmimų rezultatų. Tokie tėvai siekia, kad vaikas nuo mažumės mokytųsi iš įvairių gyvenimiškų situacijų, o jų rezultatai – dešimtas reikalas. Tuo atveju, kai tėvams svarbiausia rezultatai, jie labai gano vaiką: to negalima, taip negalima. Vargšas užauga neturėdamas praktinių įgūdžių.
Tėvai turi kontroliuoti, su kuo bendrauja jų vaikas, nors daugelis mano, kad tai nesvarbu. Pastebėjus, kad draugai netinkami, jam reikia leisti pasirinkti: arba tėvai, arba draugai. Nes blogoje kompanijoje vaikas degraduos kaip asmenybė. Vedų šeimose ir dabar yra taisyklė, leidžianti tėvui išvyti vaiką iš namų. Ir niekas neturi teisės kištis.
Jeigu vaikas nenori paklusti, nenori gyventi kaip žmogus, tėvai jam duoda visišką laisvę: „Eik, kur nori, – tavo reikalas”. Vaikas, išvytas iš namų, jau nelaikomas žmogumi. Žinoma, mes taip elgtis negalime, tačiau vaiko bendravimui reikia teikti itin didelę reikšmę. Tik nereikia isterikų. Reikia bausti tylėjimu, padėti vaikui suprasti, su kuo jis turi bendrauti.
Tėvai, auklėdami vaikus, turi ryžtingai kontroliuoti vaiko bendravimą su vadinamąja žiniasklaida, neleisti jam žiūrėti jovalo, kuris bruka prievartą, chamiškumą, grubumą, ištvirkavimą ir kitas ‚grožybes”. Geriausia, ką galima padaryti, – nupirkti vaizdo magnetofoną ir kruopščiai atrinkti, ką vaikas gali žiūrėti.
Reikia būti labai kritiškam ir griežtam. Pavyzdžiui, pasaka apie Mauglį – nuostabus filmas, kuris moko vaikus, ką ir kaip reikia ginti, kas yra tikras draugas, kas yra mokytojas, kaip gintis nuo priešų. Tokių filmų yra labai daug, juos reikia rinkti ir studijuoti su vaiku. Jeigu vaikas žiūrės tik tokio pobūdžio filmus, jis turės daugiau galimybių užaugti normaliu žmogumi.
Pabaigai galvosūkis: ar galima vaiką vesti į vaikų darželį? Čia jau kaip pasiseks. Jeigu jūsų vaikas gali išlikti savimi, bendraudamas su kitais vaikais, veskite. Bet jeigu pastebėjote, kad vaikas iš darželio parsineša netikusius įpročius, tada geriau mesti darbą ir sėdėti su juo namie. Arba pasisamdyti tinkamą privatų auklėtoją.
