Kanados mokslininkai visuomenei pateikė nepaneigiamų įrodymų, kad ant vaikų šaukti negalima. Pasirodo, jeigu ant žmogaus vaikystėje tėvai tokiu būdu išliedavo pyktį, vyresniame amžiuje tokio žmogaus galvos smegenyse aptinkama negrįžtamų pakitimų.
Beje, tie pakitikimai būna panašūs į tuos, kurie aptinkami savižudžių ir depresijos kamuojamų žmonių galvose. Taigi žmonės, kurie vaikystėje patyrė nepamatuotą tėvų pyktį, labiau rizikuoja gyvenimą baigti savižudybe, negu jų bendraamžiai, augę lojalesnėse šeimose.
Norėdami patvirtinti savo teoriją mokslininkai ištyrė 18 savižudžių galvos smegenų ląsteles ir ribosomose aptiko tam tikrų pakitimų. Po to jie apklausė nusižudžiusiųjų draugus ir artimuosius. Paaiškėjo, kad su daugelių jų vaikystėje buvo kalbama pakeltu tonu, vaikai nuolat buvo žeminami ir baudžiami.
Panašūs bandymai buvo atlikti ir su žiurkėmis. Tyrimu mokslininkai siekė nustatyti, kokiems palikuonims tėvai skirdavo mažiausiai dėmesio. Paaiškėjo, kad tie peliukai, kurių vaikystėje motinos neaplaižė ir nešildė savo kūnu, ateityje buvo agresyvesni už bendraamžius. Taip pat mokslininkai išsiaiškino, jog graužikai, kurie patyrė mažiau meilės ir šilumos, palikuonių atsivesdavo anksčiau ir gausiau.
Vėliau tokia teorija pasitvirtino ir žmonių pasaulyje. Iš tiesų paaugliai, kurie dažnai kentėdavo nuo įtūžusių tėvų, vaikų susilaukdavo anksčiau (dažniausiai nesukūrę šeimų) nei jų bendraamžiai. Taip jie siekia užpildyti širdyje susidariusį vakuumą, nori kuo nors rūpintis geriau nei jų tėvai. Tačiau auginti vaikus nėra taip paprasta. Naujai iškepti tėvai dažniausiai pakartoja savųjų klaidas.
Kaip teigia statistika, Kanadoje kasdien nusižudo apie 3 tūkst. 5-19 metų amžiaus paauglių. Ir tai sudaro tik 1 proc. visų savižudybės bandymų. Dažniausia suicidų priežastis – nesutarimai šeimoje.