„Beatričei – penkeri. Man neramu, kad jos mėgstamiausias užsiėmimas – puoštis ir gražintis, kad ji savo gyvenimo neįsivaizduoja be blizgaus nagų lako ir yra išprotėjusi dėl rožinės spalvos. Štai šiandien ji ruošiasi į dar vieną gimtadienį princesių tema – jau trečiąjį nuo pavasario… Kas iš tų šiuolaikinių mergaičių išaugs – tuščiagarbės misės?“ – rašo Ingrida iš Klaipėdos
Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos staiga virsta princesėmis. Ir dažna neišlenda iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Jei prieš tai jūsų dukrą domino kubeliai, traukinukai ir kiti įvairūs dalykai, nuo tos akimirkos jie gali drąsiai lėkti sau į šiukšlių dėžę. O gal jūs buvote ta nėštukė, kuriai gydytojas ultagarso metu sušuko: „Sveikinu! Jūs turėsite mažą princesę!“ Chmm, mergaičių tarsi nebėra – vietoj jų mes šiandien auginame princeses. Tą patvirtina ir jūsų laiškai „Mažyliui“, kuriuose savo dukras pristatote šitaip: „Mūsų princesė Emilija, Urtė ar Gabija…“ Kai mano draugės trejų metų dukrą dantistė pakvietė sėstis į „princesės sostą“, kad galėtų apžiūrėti dantis, šiai išsprūdo: „Varge, gal jūs dar ir princesės grąžtą turit?“ Sako, buvusi nudelbta it Piktoji Pamotė.
Kaip viskas pasikeitė…
Taigi, kaip tas princesizmas paveiks mažų mergaičių vystymąsi? Ar lakuoti nagučiai nieko nereiškia, ar tai jau pirmas žingsnis link hiperseksualumo? Turbūt daugelis mūsų neprisimena, kad pačios vaikystėje būtume tokiais kiekiais vartojusios rausvą spalvą. Arba turėjusios lėlę su, atsiprašau, papais. Normalu, kad ši naujoji mergaitiška kultūra daugeliui mūsų kartos mamų yra visiškai svetima ir kartu bauginanti – juk reiškinys akivaizdžiai galingas ir užkrečiantis.
Reikia neišleisti iš galvos ir to fakto, kad lūkesčiai mergaitėms per dvidešimt metų pasikeitė. Ne tai, kad iš esmės, tačiau jie išties tapo komplikuotesni. Viena vertus, mergaitės siekia ir pasiekia gerokai daugiau nei kadaise. Joms puikiai sekasi mokykloje, jų daugiau įstoja į aukštąsias mokyklas. Nuoširdžiai ir pagrįstai tikimasi, kad mergaitės gali pranokti ir pranoks berniukus. Tačiau tuo pat metu jos jaučia spaudimą vertinti save pagal tai, kaip atrodo. Pasak tyrimų, toks spaudimas smarkiai suintensyvėjo nuo mūsų laikų.
Todėl sudėtinga tokio progreso šešėlyje auginti dukrą ir mėginti suvokti, ar visi tie rausvumai ir blizgučiai – tai labai blogai ar tik pusė velnio? Ar leisti, ar neleisti tokiam mažam vaikui apsikarstyti karoliukais ir auskariukais? Kur tai veda? Kokį poveikį princesių kultūra įspaus mažų mergyčių sąmonėje – juk jos iš to mokosi, kokioms joms būti. Ar žaidimas Pelenėmis ir Snieguolėmis apsaugos jas nuo ankstyvo seksualinio gyvenimo ar kaip tik pastūmės ton pusėn? Ar dažnas spoksojimas į veidrodį nepavers jų narcizėm?
